Italų maginės fantastikos pažiba Silvana De Mari mėgstama visame pasaulyje, jos kūriniai išversti į aštuoniolika kalbų. Autorė vertinama už itin išraiškingus pasaulius bei jautriai pateikiamas bendražmogiškas problemas. Vieną gražiausių Silvanos De Mari kūrinių – jaudinančią istoriją „Paskutinis elfas“ pagaliau galima skaityti ir lietuviškai. Šiemet knygą išleido leidykla „Nieko rimto“.
Kalbai pasisukus apie maginės fantastikos (fantasy) knygas, paprastai abejingų nelieka. Žanro gerbėjai dievina šiuos kūrinius už laisvą vaizduotę, įspūdingus pasaulius su savomis taisyklėmis ir juose gyvenančiomis nepaprastomis būtybėmis. Jie sako, jog skaityti tokią knygą – tai keliauti po neatrastas žemes. Yra ir skeptikų, teigiančių, jog fantastika tėra pasakos vaikams ir suaugusiesiems, norintiems pabėgti nuo kasdienybės ir problemų. Vis dėlto net ir jie pripažįsta, kad tokie kūriniai skatina vaizduotę ir kūrybišką mąstymą, t. y. ne tik padeda atsipalaiduoti, bet ir suteikia įrankius realioms bėdoms spręsti.
Tačiau karts nuo karto parašoma knygų, kurios užburia abi skaitytojų grupes. Tokius kūrinius sieja ne tik meistriškai sukurti neregėti pasauliai ir įspūdingi nuotykiai. Ne mažiau svarbu literatūriškumas, išmoninga kalba ir alegorinė kūrinio prasmė, leidžianti per pasakišką siužetą naujai pažvelgti į istoriją, žmogaus prigimtį bei aktualias mūsų pasaulio problemas. Tai knygos, kurias su tokiu pačiu malonumu skaito vaikai, paaugliai ir jų tėvai, kiekvienas rasdamas vis kažką vertingo sau. Tai tokie kūriniai kaip J.R.R. Tolkieno „Žiedų valdovas“, U. Le Guin „Žemjūrės burtininkas“ ar A. Sapkowskio „Raganius“ (pastarosios knygos dėl stipresnio turinio vaikams dar nereikėtų skaityti). Arba italų rašytojos Silvanos De Mari „Paskutinis elfas“, knyga, skirta vaikams, tačiau sužavėjusi suaugusius skaitytojus ir sulaukusi išskirtinio kritikų dėmesio (Italijos H. Ch. Anderseno premija, „Bancarellino“ premija ir kt.).
Silvana De Mari – itin mėgstama Italijos rašytoja. Ji garsėja giliais, tačiau itin pagauliais kūriniais, kurių fantastinis pasaulis žavi įvairaus amžiaus skaitytojus – vaikus, paauglius ir suaugusiuosius. Knygoje „Paskutinis elfas“ autorė švelniai ir su gailesčiu vaizduoja mažąjį elfą, nerandantį savo vietos po saule, nes yra kitoks – paskutinis savo rūšies atstovas. Čia susipina nuostabi nuotykių istorija, humoras, kylantis iš elfo ir žmonių nesusikalbėjimo ir amžinieji klausimai – kas mes esame, ką galime nuveikti, kad pasaulis būtų gražesnis, kaip kovoti su neteisybe, priespauda. Knygoje galima įžvelgti komunizmo bei fašizmo kritiką, o mažojo elfo virsmas narsiu herojumi teikia vilties, jog visus sunkumus galima įveikti.
Pasaulyje, merkiamame nesibaigiančio lietaus, paskutinis elfas leidžiasi ieškoti paskutinio drakono, kad išsipildytų pranašystė. Žmonės šių paslaptingų būtybių bijo ir nesupranta, tačiau be pagalbos kelionė gali būti sunki. Dviejų dalių istorija apie paskutinį elfą ir paskutinį drakoną tinka įvairaus amžiaus skaitytojams – jaunesnieji mėgausis nuotykiais maginės fantastikos knygoje, o vyresnieji įvertins alegorinę kūrinio prasmę ir subtilų humorą.
Vienas svarbiausių kokybiškos literatūros bruožų – originalumas, kurio netrūksta Silvanos De Mari kūrybai. Bene smagiausia ir įdomiausia iš originalumo apraiškų – menininko gebėjimas tai, kas įprasta ir pažįstama perkurti savaip, pažvelgti į nusistovėjusius dalykus naujai. Įpratote matyti visagalius elfus ir didingus, bauginančius drakonus? Pamėginkite pažvelgti į juos kitaip, galbūt ir jie turi trūkumų ir silpnybių. Arba keistų, juokingų įpročių. Silvana de Mari, regis, surenka visas maginės fantastikos klišes ir apverčia jas jei ne aukštyn kojom, tai bent uodegėlėmis į viršų. Ir ne bet kaip, o jaukiai, švelniai, skoningai. Ir su humoru. Todėl kuo daugiau teko skaityti apie elfus, drakonus ar kitokių nuotykių pasakojimų, tuo didesnį malonumą suteiks „Paskutinis elfas“. Nes tai taip šviežia, taip juokinga ir kartu taip gražu. O atsargiai į fantastiškus pasaulius žiūrintiems skaitytojams ši knyga atvers naujas duris ir galbūt paskatins juos pamėgti.
Tačiau kodėl į fantastinę literatūrą dažnai žiūrima skeptiškai, nors joje nagrinėjamos tos pačios amžinosios problemos, tik kitokioje erdvėje, leidžiančioje į jas pažvelgti iš šalies? „Paskutinio elfo“ autorė Silvana De Mari teigia, jog fantastinių knygų įvaizdį retkarčiais gadina serijos, kuriamos tik dėl finansinės naudos. Italų rašytoja priduria, jog tikrojoje fantasy literatūroje kalbama apie didžiąsias vertybes, net jei ir netiesiogiai.
Rašytoja pastebi, jog maginės fantastikos žanras leidžia per nuotykius, stebuklus, neregėtas vietas ir ypatingų galių turinčius personažus kalbėti apie aktualias mūsų pasaulio ir laikmečio problemas. Anot Silvanos De Mari, mažasis elfas bėgantis per lietų ir ieškantis išsigelbėjimo priešiškame pasaulyje tuo pat metu yra ir turkų besivejamas armėnų vaikas ar nuo esesininkų besislepiantis žydas. Rašytoja pabrėžia, jog, analizuojant maginės fantastikos kūrinius, išryškėja juose slypinti žmonijos istorija. O už burtų ir pranašysčių šydo glūdi viso pasaulio nuskriaustųjų ašaros ir kraujas.
Silvana De Mari nuo pat mažens žinojo: bus gydytoja ir rašytoja. Ji teigia, jog medicininis išsilavinimas ir patirtis duoda žinių, reikalingų rašant knygas. S. De Mari dirbo chirurge Italijoje ir savanoriavo Etiopijoje. Vėliau nusprendė, kad sielos žaizdos kamuoja ne mažiau už kūno negalavimus, tad tapo psichoterapeute. Matydama, kiek aplink neteisybės, persekiojimų, diskriminacijos, skausmo, rašytoja pasirinko tai svarbiausiomis savo kūrybos temomis.
Anot Silvanos De Mari, didžiausia jos kūrybos varomoji jėga – pyktis. Nereikėtų manyti, kad jos knygos pilnos šio neigiamo jausmo – greičiau priešingai. Rašytoja pyksta ant didžiųjų pasaulio blogybių – karo, bado, diskriminacijos, nekaltų žmonių persekiojimo. Norėdama išnaudoti savo pyktį, ji nusprendė rašyti pasakas apie šiuos dalykus. Tad kūriniuose ieško būdų, kaip jos herojai galėtų įveikti negandas ir neteisybę. Taip pyktis nukreipiamas teisinga linkme – ne griauti, o pastebėti negerus, taisytinus dalykus ir taip kurti gražesnį pasaulį.
„Kai elfas labai liūdi, liūdesyje magija paskęsta, kaip žmonės vandenyje. Tačiau senelė žinojo, kaip daryti magiškus dalykus. Jei įtemptai apie ką nors galvoji, tai virsta tikrove. Tačiau jei esi apimtas liūdesio, iš tavo galvos išeina tik liūdesys“, – rašo Silvana De Mari knygoje „Paskutinis elfas“. Jos knygose apstu nuotykių sūkuryje paslėptos išminties, padedančios savyje atrasti ne tik stiprybės, gerumo ir tikėjimo, bet ir pačios tikriausios magijos.
Eglė Devižytė