Nedaug likę tokių namų, kuriuose nėkart nebuvo į lagaminėlį kraunami ilgai ir tolimai kelionei būtini daiktai: lėktuvo bilietas (į vieną pusę), pasas, kišeninis žodynėlis... O namų sienos ir daiktai buvo nukabinėti lapeliais, prirašytais kitos kalbos žodžių, ir plyšavo garso įrašas: „Où est le magasin?“, o gal „Hvar er búðin?“. Ko tąkart klausė tas prancūzas ar islandas? Ogi abu to paties – kur yra parduotuvė. Ir tam, kuris krovė lagaminėlį, netrukus teko lygiai taip pat laužyti kalbos padargus, užduodant šį, atrodo, paprastą klausimą. Arba blaškytis po rajoną, kol pats jąją surado. Žinoma, ne kartą nutiko ir taip, kad jis sava kalba rėkė kitam į veidą: „Nesuprantu!“ Bet tai žavi ir beveik neatskiriama ilgų ir tolimų kelionių dalis.
Žinoma, yra drąsuolių, kurie kalbos nutars mokytis nuvykę į kitą šalį. Štai užsirašys į kursus, visur girdės svetimąją kalbą… Po savaitės, žiūrėk, jau ir nuspręs: mokytis kitos kalbos nelabai yra laiko, o, pasirodo, ir ne taip paprasta: teks prisiminti aibę taisyklių, daug skaityti ir rašyti, bandyti įsidėmėti svetimos kalbos žodžius (pradžiai – mažojo žodynėlio nuo A iki ...). Taigi mokysis laisvalaikiu. Kai tik jo turės. Į kitą šalį neribotam laikui emigravęs žmogus netrunka pajusti, kad be kalbos jis patenka į socialinį užribį: nesupranta nei užrašų viešosiose erdvėse, nei ką jam sako aplinkiniai ar tarnybų darbuotojai, o televizorius rodo tik paveiksliukus, įgarsintus čiulbėjimu ar lojimu (priklauso nuo dialekto). Ar pamenate, kaip lietuvis, nesupratęs kelio ženklo anglų kalba, vairuodamas vilkiką, vos neišvertė paminklo kariams Škotijoje? Negana to, jo vairuojama 15 tonų sverianti transporto priemonė sutraiškė tris šiukšlių konteinerius, išvertė du kelio ženklus, sulaužė vartus, sodo ir paminklo tvoreles. Tik per plauką liko sveikas Pirmojo pasaulinio karo atminimui pastatytas kryžius ir pats vairuotojas.*
Šių metų pradžioje buvo paskelbti Oksfordo universiteto Steve'o Strando ir Viktorijos Merfi tyrimų rezultatai**, kurie rodo, kad daugumos lietuvių vaikų anglų kalbos žinios Didžiojoje Britanijoje tokios pat prastos, kaip somaliečių ar portugalų. Verta sunerimti? Kaip sakė garsus skraidytojas: „Ramybės, tiktai ramybės.“ Bijoti kalbų nereikia. Verčiau susikaupti, nebedelsti ir paskambinti mokytojui. Jei gali Trolis, ko gi bijoti pačiam? Sakysite, koks Trolis? Nagi iš rašytojos Anos Onichimovskos knygos „Krosnelė, kepuraitė ir apkepas“. O štai kaip viskas buvo. Už kalnų, už girių, baltoje pilyje ant ledinės uolos, gyveno Didysis Trolis. Kartais jis susimąstydavo, kad yra paskutinis trolis pasaulyje, ir jį apimdavo liūdesys. Laukdamas, kol kas užsuks ir jis galės pasikalbėti su saviškiu, savo pilies duris jis visada laikė svetingai atlapotas. Kartą Trolis sumanė kompiuterio paklausti daugiau apie savo artimiausius kaimynus – Puklius. Tačiau kompiuteris jam atsakė trumpai drūtai: „Norint sužinoti kaimynų įpročius ir pomėgius, taip pat ir kulinarinius, geriausia su jais susipažinti.“
Bet kaip susipažinti, jei Pukliai – maži, mieli padarėliai – kalba sava kalba? Taigi jis paskambino mokytojui, šis atskrido, ir jiedu mokėsi, kol Trolis išmoko tiek, jog pakako susipažinti su kaimynais. Bet kai esi Trolis, o naujos kalbos žodžiai dar panašūs į didelį painiavos sūkurį galvoje, vietoj dailaus susipažinimo teksto išsprūsta: „Krosnelė, kepuraitė ir apkepas“ ir dar „Grąžinamų neužsakytų prekių atgal nepriimame“ – dėl visa ko.
Kikenate? Kikensite skaitydami visą knygą, nes tai istorija apie didelį ir kelis mažus – mielus ir sumanius. Suvieniję jėgas ir idėjas jie sukuria kai ką neįtikėtino. Žymi lenkų rašytoja Ana Onichimovska kuria vaikams ir paaugliams – ji kalba apie aktualius dalykus, moko tikėti savimi ir nebijoti nesklandumų, nes tai, kaip minėta, tikrai yra neatskiriama ir žavi ilgos ir tolimos kelionės dalis. Knygą „Krosnelė, kepuraitė ir apkepas“ puošia linksmos ir žiemiškai šiltos Agatos Dudek iliustracijos.
Jei jūsų namuose kaip tik kraunamas lagaminėlis arba koks mažas kalbininkas atsisako ruošti užsienio kalbos namų darbus, būtinai paskaitykite knygą „Krosnelė, kepuraitė ir apkepas“. Ji padrąsina mokytis naujovių, nebijoti bendrauti ir patirti nuotykių.
Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai. Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.