Sigutei Ach balta spalva – lygiavertė visoms kitoms. Nes ji tokia skaidri, daug žadanti, paruošianti tam, kas bus po jos... Priešais padėtas tuščias popieriaus lapas (kartais jis ir nebūna akinamai baltas) yra galimybių laukas, erdvė vaizduotei ir visiška nežinomybė. Nežinia, kur pasuks teptukas, kokia spalva įsigers į baltą. Tokiame baltos ir kitų spalvų susitikime gimė ir šis albumas. Tegul jis būna palydovu kiekvienam, kuriam balta – irgi spalva ir kiekvienam, kuriam spalvų gyvenime reikia.

 Keli spalvoti fragmentai iš „Balta ir spalvota“

Prisiliesti teptuku prie balto ir tylaus popieriaus lapo baugoka. Nes baltumas – tai jau tobula. Tai „iki“ ir „po“, paslaptis ir nežinomybė. Ir dar – veidrodis, kuriame netrukus ims atsispindėti mano pasaulis. Ar aš pasiruošusi tokiai akistatai? O gal paaiškės, kad esu nevykėlė, nemoku piešti ir tik gadinu nuostabų pirmapradį baltumą.

Taip po truputį pradedu, o gal tęsiu savo pasakojimo paveikslą – tą nesibaigiantį kilimą, kurio spalvotus interpretacijų siūlus kaišau tarp baltų laiko ataudų. Metų laikais mane spalvina laikas, bet pats lieka nepaliestas – žilas, amžinas. Imu akvarelinio popieriaus lapą ir laiminu jį vandeniu – pradžioje visad tik laikas ir vanduo. Tik balta šviesa, o po lietaus – vaivorykštė. 

Viena naktis ir daug mažų švelnių paslapčių vos sutemus susimaišo su romantiška nuotaika. Kažkas lengva rankele nuvijo Miegą, ir dabar visą naktį bursiu gėles ir keistus raštus, kurių nė nemoku gerai užrašyti. Kažkieno paliktą skrybėlę nešioja mano tik ką nupiešta mergelė ir net nežada jos sugrąžinti, semia iš Nakties šulinio rytą, šypsosi ir išeina su pirmais, beje, gan vėlyvais dienos spinduliais. Spinduliai... jie taip tik vadinasi, iš tiesų tai tos pačios nakties pražilę sapnai. Dar truputis – ir jie pažirs nuostabiausiais ledukais, išbirs snaigėmis ir ateis tai, kas Balta, o skrybėlę nuklos tai, kas šviesu.

Šiandien aš tarp dienos ir nakties užmigusi piemenaitė. O gal vai-kiškai suvokta istorija apie Pasaulio medį, šalia kurio kažko negalima, o kažką būtinai reikia padaryti. Vienaragis kanopėle užkliudo jaunaties sidabrą ir kvapni naktis nurieda ryto link. Laikas pabusti, suteikti pasauliui formą, susirasti pasiklydusias nebaigtų eilėraščių eilutes ir suginti jas į baltą ir naują puslapio dieną. 

Vedžioti plona linija nežinau ką ir nežinia kodėl – pats seniausias mano būdas piešti. Taip nejučia išmargindavau sąsiuvinių paraštes, atsitiktinių popierėlių skiautes. Ir lig šiol tai mano būdas nurimti, atitolti, kad patekčiau į savo sąmonės centrą, iš kurio tarsi iš skaidraus vandenyno dugno besisukantis gyvenimo ratas matosi kaip didingas Kūrinys, prieš kurį suklumpi dėkingas, nes tikrai žinai, kad esi jo dalis.

Įjunkite ramią muziką, paleiskite žvilgsnį pasiganyti toliuose, užplikykite puodelį arbatos... ir ranka pati išties teptuką prie reikiamos spalvos. Gal tai bus geltona, gal mėlyna. Jei jūsų jausmai ramiai tekės, piešinyje tai matysis tarsi veidrodyje. Todėl prieš piešdami papuoškite širdį, nes iš tikrųjų kiekvienas dailininkas piešia save.