Skandalingų knygų leidyba – jokia naujiena. Dažniausiai tai tėra leidėjų reklaminis triukas, skatinantis paimti į rankas knygą. Tokių pavyzdžių esame turėję ir Lietuvoje. Ryškiausi jų paprastai būna susiję su pikantišku knygos turiniu. Tačiau esama ir tokių atvejų, kai knyga į skandalus įsivelia ir visai netikėtai.
Taip nutiko 2013 metais pradėtai leisti Matso Strandbergo ir Saros B. Elfgren trilogijai („Ratas“, „Ugnis“ ir „Raktas“). Švedijoje gimusi ir daugelyje pasaulio šalių išpopuliarėjusi istorija teoriškai buvo skirta paaugliams. Galbūt 15–17 metų. Nes tokio amžiaus veikėjai yra kūrinio ašis, veiksmas vyksta mokykloje, be maginių knygos aspektų susiduriama su draugystės, pritapimo prie kitų, savęs paieškos problemomis. Tačiau Lietuvoje Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba nusprendė, kad šios knygos informacija gali daryti neigiamą poveikį asmenims iki 18 metų.
Kodėl taip nutiko? Komisijos rekomendacijoje rašoma: „...knygoje skelbiama informacija, skatinanti savęs žalojimą ir savižudybę, detalizuojanti savižudybės priemones ir aplinkybes. <...> Knygoje gausu erotinio pobūdžio informacijos. <...> Knygoje taip pat palankiai vertinama priklausomybė nuo narkotinių medžiagų, tabako ir alkoholio, skatinamas jų vartojimas“ ir panašios pastabos.Jeigu serija tokia žalinga, kaip ji neužkliuvo kur kas griežtesnėms skandinavų institucijoms?
Toks požiūris tikrai stebina. Tai šiuolaikinė knyga vyresniesiems paaugliams, o jose natūralu, kad vartojami atitinkami posakiai, esama tokių dalykų, kaip nepilnamečių alkoholio vartojimas ir panašiai. Tačiau teigti, jog tai skatina laikyti tokius veiksmus sektinais, yra neteisinga. Peršasi tik viena išvada: kad šie klausimai iškelti paėmus atskiras ištraukas iš konteksto, o ne nuosekliai perskaičius istoriją. Nuosekliai skaitant istorijas aiškėja detektyvo elementai, magiškoji kūrinio pusė, atskleidžiama ir bandoma įrodyti, kad savižudybės tėra žmogžudysčių priedanga. O veikėjai, pasirenkantys klaidingus sprendimus ir besielgiantys neteisėtai, susiduria su vidinėmis ir išorinėmis problemomis, priverčiami susidurti su savo poelgių pasekmėmis, daryti išvadas ir keisti gyvenimus.
Ką knygos veikėjų bendraamžiai mano apie knygos problemas, parodo atsiliepimai socialinėse erdvėse. Šiuo metu populiarūs knygų tinklaraščiai jau persikėlė ir į socialinį tinklą „Instagram“, kur paaugliai aktyviai dalinasi rekomendacijomis. Apie aptartą trilogiją čia galima rasti tokių žinučių: „Knyga man labai patiko, netrūko nei nuotykių, nei meilės. Rekomenduoju perskaityti šią knygą!“ bei „Manau, kad priežastis, kodėl niekaip negalėjau padėti šios knygos į šalį, yra ta, kad „Rato“ autoriai sukūrė puikią atmosferą, pripildytą sudėtingų santykių vingių, šeimos dramų ir kitų, atrodytų, antraplanių dalykų. Tai puiki serijos pradžia ir aš niekaip nesulaukiu, kol galėsiu perskaityti jos tęsinį!“
 |
Panašu, kad paaugliai, kuriuos siekta apsaugoti, nebuvo paveikti knygų taip, kaip tikėtasi. Čia galima kelti kitą klausimą – kuo mes laikome paauglius? Nejau manome, kad jie nesugeba interpretuoti tekstų, bet kokius neigiamus poelgius yra linkę kopijuoti vos perskaitę vieną skyrių, o gal negeba suprasti, savižudybė ar žmogžudystė įvykdyta kūrinyje. Jei jau skaitytojas išdrįso į rankas paimti tokios apimties knygą (paskutinė dalis net viršija 700 puslapių!), turbūt jis yra nemažai skaitantis žmogus, o tokiu atveju, tikime, jis sugeba adekvačiai vertinti kūrinį ir tinkamai suprasti pagrindinę mintį. Tuo labiau, kad jis parašytas sklandžiai ir lengvai, suprasti „ne taip“ galimybių mažai.
Tai nuotykių ir magijos kupinas pasakojimas, kuriame nemažai dėmesio skiriama ir paprastoms, kasdienėms, kiekvienam paaugliui gerai pažįstamoms problemoms. Tai atvira, nuoširdi ir humoro nestokojanti knyga.Įdomu, kiek tuose septyniuose šimtuose puslapių slepiasi pavojų ir neigiamos įtakos. Kada iš tikrųjų reikia riboti paauglių prieigą prie tam tikros literatūros ir ar to apskritai reikia, kai skaitymo lygis sparčiai mažėja?