Prašome susipažinti – Didysis Neitas!
Jis – klasės neklaužada, kurio išdaigos ir juokai pralinksmins, net jeigu jau seniai išaugote mokyklos suolą. Knyga „Didysis Neitas klasėje vienas“ – tai tarptautinis bestesleris, įvertintas viso pasaulio komiksų megėjų!
Gruodžio mėnesį jis prabils lietuviškai ir pasieks knygynų lentynas. Tačiau Jūs turite puikią progą REZERVUOTI knygą „Didysis Neitas klasėje vienas“ ir dar gauti dovanų;)

Visiems tiems, kurie iki gruodžio 1 d. rezervuos šią knygą, dovanosime nuotaiką keliantį magnetuką su originaliu dailininkės Sigutės Ach dizainu.

Visi prekių krepšeliai, kuriuose bus knyga "Didysis Neitas klasėje vienas", atkeliaus po gruodžio 2 d.

Ką apie save pasakytų Neitas? Leiskime jam pačiam tarti porą žodžių:
„O aš dar tik šeštoje klasėje. Žinoma, toli gražu nesu pirmūnas, bet neketinu švaistyti savo talentų bereikalingiems dalykams kalti. Kai baigsiu mokyklą, kam gi bus įdomu, ar žinau, kas buvo viceprezidentas prezidentaujant Vorenui G. Hardingui? (Tik neapsimesk, jog TU žinai.) Visiškai bevertė informacija. Aš gimiau svarbesniems dalykams.“ 

Lapkričio 20-ąją vaikų poetė Violeta Palčinskaitė švenčia savo septyniasdešimtąjį jubiliejų. Per trisdešimtį knygų parašiusios autorės kūryba jungia kartas. Su V. Palčinskaitės kūriniais užaugusios mamos brangiausius vaikystės eilėraščius skaito savo vaikams, o susitikimai su autore susilaukia didžiulio jaunųjų skaitytojų dėmesio. Jubiliejaus proga bvuo išleista geriausių kūrėjos eilėraščių rinktinė „Vaikų kambarys“, pačios rašytojos pageidavimu iliustruota dailininkės Sigutės Ach piešiniais.

Autorė labiausiai žinoma dėl savo šiltų, jautrių ir žaismingų eilėraščių, lengvai įsimenamų vaikams. Pastarieji juos noriai skaito ir deklamuoja, dažna mokyklos ar darželio šventė jau daugelį metų neapsieina be pamėgtos rašytojos kūrinių. Turbūt ir dabar ne vienas galėtų padeklamuoti eilėraštuką apie pomidorą: „Vai, koks storas, / Vai, koks storas / Raudonskruostis / Pomidoras.“  

Violetos Palčinskaitės eilėraščiai išlieka atminty netgi seniai užaugus. Autorė pasakoja, jog į susitikimus su ja ateina ne tik vaikai, bet ir jų mamos, užaugusios su poetės kūryba. Labai smagu, kai atneša pasirašyti seną, aptrintą, jau ne vienos kartos su malonumu skaitytą knygelę. Rašytojos kūryba iš tiesų nesensta – mamos, deklamavusios V. Palčinskaitės eilėraščius vaikystėje, savo mylimus kūrinius dabar skaito savo vaikams. Nekeista, kad į susitikimus su ja susirenka tiek skaitytojų, jog pasitaiko, kad visi net į salę nesutelpa.

Vaikų pamėgta autorė – ne tik poetė, bet ir dramaturgė, scenaristė, vertėja. Tai ji išvertė puikius Roaldo Dahlio, Kate DiCamillo, Lemony'io Snicketo kūrinius į lietuvių kalbą. Už scenarijų Algirdo Aramino filmui „Andrius“ buvo apdovanota aukso medaliu Italijoje vykusiame tarptautiniame vaikų ir jaunimo filmų festivalyje. Nenuilstanti autorė yra sukūrusi ne tik radijo pjesių, bet ir žodžius Eduardo Balsio oratorijai „Neliesk mėlyno gaublio“ bei miuziklą vaikams „Aš siunčiu labų dienų“. 

Violetos Palčinskaitės kūriniai pasiekė net ir tuos, kurie jos knygelių vaikystėje neskaitė. Galbūt kai kas ir nežino, jog vaikų popchoras „Olialia“ pavadinimą įkvėpė poetės eilėraštis. O kur dar populiariomis dainelėmis virtusios eilės apie lietaus nykštukus ar namus namučius nors ir po smilga. Tie, kam dabar 20 ar 30, turbūt atsimena, kaip Neringa Nekrašiūtė dainavo: „Arkliukas medinis, / O karčiai – tikri. / Žiūrėk, nepaklysk, / Kai šuoliuosi nakty.“ Tai irgi V. Palčinskaitės žodžiai.

Muzika artima visai V. Palčinskaitės kūrybai: ne tik jos eilėraščiai skambūs, dainingi, tačiau ir jos prozos kūrinius neretai įkvepia klasikinė muzika. Pavyzdžiui, 2011-aisiais Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) nominuota kaip geriausia metų knyga vaikams „Muzika troliui“ (leidykla „Nieko rimto“) įkvėpta ne tik kelionių po Norvegiją, bet ir kompozitoriaus Edvardo Griego kūrinių.

Poetės septyniasdešimtmečio proga vaikų literatūros leidykla „Nieko rimto“ išleido geriausių Violetos Palčinskaitės eilėraščių rinktinę „Vaikų kambarys“. Didelę, storą ir kupiną skambių, šiltų eilių knygą iliustravo dailininkė Sigutė Ach. Pasirodo, tai, kad viso gyvenimo eilėraščių vaikams rinktinę iliustruotų būtent ši dailininkė, buvo didelė V. Palčinskaitės svajonė. Ji išsipildė su šia spalvinga ir jaukia knyga, kurioje dera žaismingi poetės tekstai ir šiltos dailininkės iliustracijos – regis, patys puslapiai kviečia žaisti, džiaugtis ir mėgautis vaikystės prisiminimais.

Svajonė buvo abipusė. Dailininkė labai nudžiugo, mėgstamai poetei pasiūlius iliustruoti jos knygą. „Violeta Palčinskaitė – tai Lietuvos legenda. Tu negali palyginti, į ką ji panaši“, – pasakojo Sigutė Ach „Laisvosios bangos“ radijo laidos „Kasdienybės aitvarai“ klausytojams, pridurdama, jog, prieš imantis šio atsakingo darbo, prireikė visų metų apmąstyti ir išjausti, kaip iš tiesų turi atrodyti poetės jubiliejui skirta knyga. Dailininkė pasakojo, jog pasirinko ne puošti knygos puslapius detalėmis, o daryti atskirus piešinius kiekvienam eilėraščiui. Svarbiausia buvo, kad iliustracija atspindėtų kiekvieno kūrinio istoriją, tačiau jo neužgožtų.

Violetos Palčinskaitės energija ir optimizmas atsispindi ir kūryboje. Jos eilėraščiai pilni tikėjimo gėriu ir grožiu. Jie džiugina vaikus, o suaugusiesiems sužadina šilčiausius prisiminimus. Poetės kūryba jau dabar atneša ne tik skaitymo džiaugsmą, bet ir suartina kartas. Violeta Palčinskaitė ne veltui taip mylima vaikų – jos eilės iš tiesų kalba skaitytojui, o į rinktinę „Vaikų kambarys“ sudėtus eilėraščius tikrai skaitys ir deklamuos daug ateities kartų.

Lapkričio 20-ąją vaikų poetė Violeta Palčinskaitė švenčia savo septyniasdešimtąjį jubiliejų. Per trisdešimtį knygų parašiusios autorės kūryba jungia kartas, o jubiliejaus proga pasirodė poetės kūrybos rinktinė „Vaikų kambarys“. Bet ar žinojote, kad V. Palčinskaitė yra ne tik poetė, bet ir dramaturgė, scenaristė, vertėja? Būtent jai reikia dėkoti už puikius D. Bisseto kūrinių vertimus. Poetės eilėraščiai taip pat yra virtę dainomis.

V. Palčinskaitės gimtadienio proga skelbiame 24 h akciją!

Visiems perkantiems bent vieną V. Palčinskaitės kolekcijos knygą arba CD, DOVANOSIME laiškų popierių.

Akcija galioja užsakymams, atliktiems iki ketvirtadienio 9 h ryto. Komentaruose parašykite, kokio dizaino laiškų popieriaus norėtumėte.

V. Palčinskaitės kolekcijos knygas rasite čia. 

Debiutuojančių lietuvių autorių knygos vaikams yra pakankamai retas reiškinys, tad  kiekvienas naujas lietuviškas perliukas laukiamas su nekantrumu. Vaikiškų knygų leidykla „Nieko rimto“ šį rudenį skaitytojams pristatė literatūrinio pasaulio debiutantės Vaivos Būgaitės knygą „Perlytės nuotykiai“.

„Dar būdama vaikas mėgau kurti istorijas, dažniausiai savo mažesniajam broliui. „Perlytės nuotykius“ pradėjau rašyti būdama septynerių. Paskui radau jau gerokai vėliau, pabaigiau ir parodžiau tėvams, močiutei. Paskatinta Kęstučio Urbos, nusiunčiau savo kūrinėlį leidyklai „Nieko rimto“, kuri sutiko šią pasaką išleisti. Per laiką „Perlytės nuotykiai“ gerokai pakito, tačiau ir praėjus aštuoneriems metams smagu matyti išsipildžiusią vaikystės svajonę“, sako septyniolikmetė knygos autorė Vaiva Būgaitė, kurią galima laikyti viena jauniausių rašytojų.

Leidykla „Nieko rimto“ jau yra pristačiusi debiutuojančių autorių Urtės Uliūnės („Miegančios boružės“) ir Ingridos Vizbaraitės („Karžygiuko istorija“) pirmąsias paveikslėlių knygas. Urtė Uliūnė pasakoja apie mažus pievų gyventojus, Ingrida Vizbaraitė išsiunčia karžygiuką ieškoti pienės, o štai Vaiva Būgaitė pasirenka kalbėti apie nuotykius jūros dugne. Visos šios rašytojos renkasi kurti patiems mažiausiems skaitytojams apie pačius mažiausius mūsų aplinkinio pasaulio veikėjus, kurie yra visai šalia. Tokie personažai ypač patrauklūs vaikams, artimi jų pasauliui ir per juos galima daug papasakoti ar pamokyti. Tiesa, Vaivos Būgaitės pasaka skirta dar mažesniems skaitytojams nei U. Uliūnės ar I. Vizbaraitės istorijos, nes knyga išleista kartoniniu formatu, o pasakojimas eiliuotas (red. past. eiliavo poetė Rosita Makauskienė), todėl vaikai geriau jaučia kalbą, gali netgi mokytis deklamuoti atmintinai. 

Ir vis dėlto lyginant „Perlytės nuotykius“ su „Miegančiomis boružėmis“ ar „Karžygiuko istorija“ galima pastebėti vieną ryškią tendenciją: mažiausi knygų veikėjai moko svarbiausių vertybių. Išdykusios mergaitės tipažą atitinkančiai Perlytei būdingas vaikiškas naivumas, žavėjimasis pasauliu ir tikėjimas gerumu. Tačiau ji patenka į nedraugišką pasaulį, kur jos gerumu nusprendžia pasinaudoti pikta sraigė. Čia būtų galima pastebėti tą patį principą, kuris aptinkamas ir liaudies pasakose: geraširdė veikėja engiama piktos pamotės, tačiau galiausiai jos gerumas apdovanojamas. „Perlytės nuotykiuose“ tas apdovanojimas yra grįžimas į namus. Autorė pabrėžia šeimos ir namų svarbą, namai vaizduojami kaip ramybės užuovėja. Vaiva Būgaitė parodo, kad nuo namų nuklysti visada lengva žaidžiant ir nerūpestingai. Pačiam pažinti už namų esantį pasaulį yra smagu ir svarbu, tačiau tokio amžiaus skaitytojams namai yra ir dar nemažai laiko bus patys jaukiausi ir svarbiausi.

„Perlytės nuotykiai“ žavi tuo, kad paprastai ir suprantamai net patiems mažiausiems veikėjams kalba apie didelius dalykus. Tokiu būdu net ir jūros dugne rūksta kaminas, šildo ramunėlių arbata ir joks vanduo neužgesina namų šilumos. Nes visur gerai, bet namie geriausia. Būtent tokią žinutę mums siunčia Perlytė iš mėlyno jūros dugno.

Šią savaitę pravėrus lauko duris į namus bandys įsisukti žiemiškas šaltukas. Už lango – gruodis, kuris kartu su savimi atsineš ne tik Kalėdų laukimą, pirmąsias pūgas, šalčius, bet ir jausmą, kad laukia kažkas naujo... Juk 2014 m. jau visai čia pat!

O dienas braukyti, naujus iššūkius planuoti ir svarbius įvykius žymėtis galima dailininkės Sigutės Ach piešto kalendoriaus lapuose arba „Fotopastelės“ nuotraukomis puoštame sieniniame 2014 m. kalendoriuje.
Toks kalendorius gali būti ir puiki dovana Jūsų artimiesiems. 

Šią savaitę sakome, kad laikas planuoti naujus metus, rūpintis kalėdinėmis dovanomis ir todėl visiems, perkantiems bent 5 sieninius kalendorius (nebūtinai tos pačios rūšies), dovanosime 5 kalėdinius atvirlaiškius.

O tiems, kuriems penki kalendoriai yra per mažai, už kiekvieną papildomą kalendorių pridėsime dar po vieną atvirlaiškį:)

Akcija tęsis iki sekmadienio, gruodžio 8 d. vidurnakčio.

Katinėlis Juodis prieš Kalėdas stengiasi būti labai geras, kad Kalėdų Senelis atneštų jam dideliausią dovaną. Todėl jis padeda mamai ir tėčiui, rašo laišką Kalėdų Seneliui ir labai labai laukia švenčių.
Kartu su katinėliu Juodžiu skaičiuoti dienas iki gražiausių metų švenčių dabar galite ir Jūs. Visiškai nemokamai, tereikia vos porą kartų spustelėti pelytės mygtukus!

Štai čia rasite gražiai apipavidalintą laišką Kalėdų Seneliui, o po šita nuoroda slepiasi kalėdinis kalendorius.
Atsispausdinkite arba atsisiųskite į savo kompiuterį. Naudokite patys arba dovanokite draugams! 

Negana to, VISIEMS, kurie iki Kalėdų pirks bent vieną Juodžio serijos knygą, DOVANOSIME du šaunius kalėdinius Juodžio pridėtukus! 
Viskas, ką Jums reikia padaryti, tai į krepšelį įsidėti bent vieną iš šių knygų:

„Katinėlis Juodis“
 „Baikštuolis Juodis“
 „Katinėlis Juodis. Smagiausias žaidimas“
 „Katinėlis Juodis. Saldžių sapnų“
 „Tekšt tekšt, Juodi!“

Kiekvienai knygai priklauso po du pridėtukus! Kuo daugiau Juodžio knygelių išsirinksite, tuo daugiau pridėtukų gausite:)

Kaip atrodo pridėtukai? Ogi štai taip:
 

Retas mokyklą lankantis berniukas (ir, žinoma, mergaitė) nėra girdėjęs Grego Heflio, rašančio „Nevykėlio dienoraštį“. Tačiau atėjo metas perrašyti istoriją, nes į lentynas atkeliauja kai kas didingesnis – Didysis Neitas. Knygą apie šį pramuštgalvį pristatė leidykla „Nieko rimto“. 

Pirmieji komiksai apie Neitą pasirodė dar 1991 metais JAV, o jų autorius Lincolnas Peirce'as turbūt nė nesvajojo, kad po 22-ejų metų komiksų piešimas vis dar bus pagrindinis jo užsiėmimas, o Neitas pelnys pasaulinę šlovę. „Mano gyvenime vienuoliktų metų laikotarpis buvo kupinas įvykių. Pamaniau, kad kurdamas apie tai ilgam turėsiu puikių idėjų, nes mokykla juk yra tokia juokinga vieta. Ir ten nutinka daugybė dalykų“, sako knygos autorius.

Didysis Neitas ilgą laiką gyveno laikraščių puslapiuose, vėliau persikėlė į internetą ir tik 2010 metais buvo išleista pirmoji Neito serijos knyga. Joje šalia įprasto pasakojimo gausu komiksams būdingų elementų, L. Peirce'o stilius lengvas ir žaismingas, tad puslapiai tiesiog veja vienas kitą. Turint galvoje, kad Neitas pokštus komiksuose krečia jau seniai, skaitytojai nuo pat pirmos serijos knygos gali tikėtis pažinties su jau susiformavusiu, išbaigtu personažu. Didysis Neitas nenuvils nei berniukų, nei mergaičių.

Tad koks gi tas Neitas? Pirmiausia, tai iš pirmo žvilgsnio mažai išsiskiriantis šeštaklasis berniukas, kuris tiesiog neapkenčia mokyklos ir jos tvarkos. Nenuostabu, kad mokslams jis skiria ne per daugiausiai laiko ir yra nuolatos paliekamas po pamokų. Mokytojai Neitą ne itin mėgsta. Ši antipatija, beje, abipusė. Standartų nesilaikymas – išskirtinis Neito bruožas. Jis linksmas, nuolat susigalvoja nutrūktgalviškiausių dalykų ir visada randa išeitį. 

Pirmojoje serijos knygoje „Didysis Neitas klasėje vienas“ Neitui laimės sausainėlis pakužda, kad jis pranoks visus. Neitui tiesiog lemta atlikti kažką didingo. Tačiau jau nuo pat pradžių paaiškėja, kad, nepaisant laimės sausainėlio pranašystės, diena bus lydima daugybės nesusipratimų. 

„Vos pamatęs knygas apie Didįjį Neitą, tariau sau: „Privalom jas išleisti, juk mes „Nieko rimto“!“, – sako leidyklos autorių teisių vadybininkas Benas Bėrantas. „Juk tie iš pažiūros nerimti dalykai yra labai svarbūs ir rimti, kai tau vienuolika. Nė pats nepajutau, kaip perskaičiau pirmąją dalį ir neatsimenu, kada paskutinįkart taip nuoširdžiai juokiausi, nors man jau dvigubai daugiau nei tiems, kuriems ši knyga skirta.“ Leidyklos atstovui pritaria ir knygos vertėjas Tomas Einoris: „Versdamas knygas apie Didįjį Neitą prisiminiau mokyklą ir pagalvojau: gaila, kad joje nebuvo šitaip linksma kaip Neitui.“

Įdomu, kad visame pasaulyje tokių knygų žanrą išpopuliarinęs Jeffas Kinney, „Nevykėlio dienoraščio“ autorius, nė neslepia, kad jo knygas įkvėpė būtent komiksai apie Didįjį Neitą. Būdamas Neito fanas, 19-metis Jeffas parašė laišką Lincolnui ir nuo to laiko jie yra geri draugai.  

Knygos apie Didįjį Neitą jau išleistos 27-iose šalyse. Jos puikiai tinka tiems berniukams, kurie ne itin mėgsta skaityti. „Didysis Neitas klasėje vienas“ bus artimas visiems moksleiviams savo tematika ir tikrai prijuokins iki ašarų. Juk viso pasaulio mokyklų klasėse, atmetus kultūrinius skirtumus, verda labai panašus gyvenimas. Mokytojai slapta pašiepiami, kiekviena klasė turi ir moksliukų, ir maištautojų. Knyga „Didysis Neitas klasėje vienas“ yra puiki proga įlįsti į savitą pašėlusio vienuolikmečio pasaulį ir pamatyti viską iš arti.

Animacinių filmukų herojus Kurmis tik šią savaitę Jūsų lauks už ypatingą kainą! Iki sekmadienio, gruodžio 15 d. vidurnakčio, visai Kurmio serijai galioja 50 proc. nuolaida! 

Kaip pasinaudoti nuolaida?
Įsidėkite bet kurią Kurmio serijos knygą (arba dvi, arba tris, dar gal vieną kitą užduočių knygelę) ir įveskite nuolaidos kodą KaledinisKurmis.
Ir... beliks laukti šventinio siuntinuko!:) 

Kurmio serijos knygos:
„Kaip kurmis kombinezoną įsitaisė“
„Kurmis ir automobilis“
„Žaidžiame su Kurmiu“
„Kurmis ir mamytė“
„Kurmis ir raketa“
„Kurmis ir sniego senis“
„Kurmis ir vasara“
„Pramogaujame su Kurmiu“
„Kurmio savaitė“
„Keliaujame su Kurmiu“
 

Ar teko kada girdėti apie vieną škotų bankininką, Kenetą Greihemą (Kenneth Grahame), kuris poilsio minutėmis mintimis nuklydęs į vaikystės prisiminimus sukūrė vieną nuostabiausių istorijų – „Vėjas gluosniuose“? 1908 m. pirmą kartą išspausdinta knyga pavergė mažų ir didelių skaitytojų dėmesį. Lietuvos skaitytojams teko gerokai palaukti – 1966 metų, kai Vilniaus universiteto anglų kalbos vertėjų būrelis, vadovaujamas dėstytojos A. Dantaitės, visus apsakymus kruopščiai išvertė. Taigi neseniai knygai „Vėjas gluosniuose“ sukako 100 metų, ta proga leidykla „Nieko rimto“ pristato ypatingą šimtmečio leidimą, iliustruotą garsaus australų iliustratoriaus Roberto Ingpeno (Robert Ingpen), 1986 m. apdovanoto Hanso Kristiano Anderseno premija.

Knygoje aprašomi nuotykiai keturių bičiulių – Kurmio, Vandeninio Žiurkino, Barsuko ir Rupūžiaus. Kartais šmėkšteli Ūdras – džiugus ir rūpestingas kaimynas. Visi „vyručiai“ – ramūs užmiesčio gyventojai, rafinuotų manierų, su švarkeliais ir liemenėmis, mėgstantys pasivaikščiojimus, jaukias popietėles prie arbatos. Galbūt tik vienam Rupūžiui, gyvenančiam savo
Viensėdijoje, puikiame dvarelyje, nuolat knieti prisigalvoti visokių nuotykių.Namų jaukumas, draugo artumas, mylima gamta – štai kuo kvepia „Vėjas gluosniuose“ istorijos. Iš pirmo žvilgsnio ramiose apylinkėse iš tikrųjų vyksta daugybė nuotykių, kurių išsiblaškęs prašalaitis niekada ir nepastebėtų. „Vėjas gluosniuose“ atskleidžia, kaip kartą atvėrus vaizduotės duris galima nukeliauti į tokius jaukius kampelius, pulsuojančius pačia Gamta, jos mažais, švelniais stebuklais. Reikia tik labai mylėti supančią aplinką ir atidžiai stebėti žmones bei žvėrelius. Kai gerai įsižiūri, jie labai labai panašūs. Ir tai bus tiesa prabėgus dar ne vienam šimtui metų.

Jūsų laukia su 30 proc. nuolaida! Darant užsakymą tereikia įrašyti nuolaidos kodą VejasGluosniuose.

Nuolaida galios visą savaitę, iki sausio 12 d. vidurnakčio.

Knygą rasite čia.

Prestižinei A. Lindgren premijai nominuoto dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus gerbėjus nudžiugins sausio mėnesį pasirodžiusi nauja jo iliustruota knyga. Tai – Karlo Kolodžio (Carlo Collodi) „Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija“, kurios leidimo Lietuvoje reikėjo laukti beveik 20 metų.

Dailininkas Kęstutis Kasparavičius pagrįstai gali būti laikomas žymiausiu Lietuvos kūrėju vaikams. Jis yra iliustravęs apie 60 kitų autorių knygų, pats parašė ir iliustravo virš 10 knygų vaikams, du kartus nominuotas prestižinei H. K. Anderseno premijai, įrašytas į IBBY garbės sąrašą, o pernai nominuotas Astridos Lindgren atminimo premijai. Šalia to – daugybė apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje, metų knygų nominacijų ir didžiulis ištikimų gerbėjų ratas. 

Visus K. Kasparavičiaus kūrybos mylėtojus turėtų nudžiuginti sausio pradžioje pasirodžiusi nauja knyga, kurią puošia K. Kasparavičiaus kurtos iliustracijos. Tai – klasikinė italų rašytojo Karlo Kolodžio istorija „Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija“ (leidykla „Nieko rimto“).

2013 m. šiai istorijai sukako 130 metų, o pirmieji „Pinokio nuotykių“ iliustracijų variantai buvo nupiešti dar 1993 m. Tuomet K. Kasparavičių susirado ir iliustruoti vokišką knygos leidimą pasiūlė Miunsterio miesto leidykla „Coppenrath Verlag“. Vokiškąjį leidimą sudarė 48 puslapiai su sutrumpintu K. Kolodžio tekstu iš knygų serijos „Vaikų Literatūros klasika“. 2005 m. ta pati leidykla išleido naująjį, kiek ilgesnį knygos leidimą su keliomis papildomomis iliustracijomis. Šiems leidimams K. Kasparavičius nupiešė dideles spalvotas iliustracijas. 2002 m. lietuviškai buvo pasirodęs „Pinokio“ variantas su dailininko pieštomis mažytėmis, juodai baltomis iliustracijomis, tačiau knygos su originaliomis spalvotomis teko palaukti iki šių metų.

Lietuvos skaitytojus pasieks nesutrumpintas, originalus K. Kolodžio „Pinokio nuotykių“ tekstas. Jam K. Kasparavičius nupiešė beveik dešimt papildomų iliustracijų. „Nebuvo lengva knygą vis papildyti naujais piešiniais, nes per 20 metų mano piešimo stilius gerokai pasikeitė“, – sakė dailininkas. 

K. Kasparavičius garsėja itin kruopščiais ir detaliais piešiniais, todėl norėdamas kuo tiksliau pavaizduoti Pinokį jis netgi buvo iš medžio išsidrožęs Pinokio lėlę. „Padariau jį su judančiomis kojomis ir rankomis ir aprengiau spalvotais drabužėliais, kad būtų lengviau piešti apžiūrint iš visų pusių“, – pasakojo menininkas.

„Pinokio nuotykiai“ nebūtinai gali atrodyti patrauklūs šiuolaikiniams vaikams, tačiau K. Kasparavičius su tuo nesutiktų. Anot jo, „Pinokio nuotykiai“ – tai istorija apie nerūpestingo vaiko virtimą atsakingu už savo veiksmus žmogumi. O juk visi žinome, kaip sunku įveikti šį pasikeitimą. Kai kuriems žmonėms tai trunka visą gyvenimą.“ Ne viename interviu dailininkas yra minėjęs, kad „Pinokio nuotykiai“ yra viena mėgiamiausių jo knygų. O gera knyga vaikams, anot jo, turi būti ir gera knyga suaugusiems.

Skaičiuojama, kad Pinokio istorija yra daugiausia į užsienio kalbas verstas grožinės literatūros kūrinys. Tai nesenstanti, daugiaprasmė pasaka, kurioje lengvai atpažįstama vaiko elgsena įgyja simbolinę reikšmę, o dinamiškas siužetas slepia pamokymus, kaip tapti tikru berniuku. Skaitytojai sužinos, kad meluojant ištįsta nosis, kad ne visuomet reikia klausyti tų, kurie žada aukso kalnus, o geri darbai nelieka pamiršti.

Šiuo metu dailininkas ir visa Lietuva laukia kovo 25 d., kuomet bus paskelbtas A. Lindgren premijos laureatas. Šis apdovanojimas buvo įsteigtas 2002 m. ir yra skirtas Švedijos vaikų rašytojai A. Lindgren atminti. Premija gali būti skiriama autoriams ir dailininkams, o laimėtojui įteikiamos premijos dydis yra apie 2 mln. litų. Šalia to menininkas visam laikui pelno tarptautinį pripažinimą ir patenka tarp elitinių pasaulio kūrėjų vaikams. Toks įvertinimas Lietuvai būtų pirmas.

Kartais būna, kad viena ar kita knyga iš spaustuvės atkeliauja su nedideliais defektais. Būna, kad sandėliuojant ar transportuojant knygas, jos šiek tiek apsigadina. Tačiau nepaisant tokio nedidelio broko, knygų turinys lieka nepakitęs, o knygos išvaizdą šie defektai gadina tik minimaliai. Todėl laikas suklusti visiems, kurių netrikdo maži knygų trūkumai – atnaujinome knygų su broku lentyną! Čia tokias knygas galėsite įsigyti žymiai PIGIAU.

Skirsime dviejų rūšių broką:

• Knygos su minimaliais pažeidimais – su 30% nuolaida;

• Labiau pažeistos knygos – su 50% nuolaida.

DĖMĖSIO! Prie kiekvienos knygos bus pažymėta, kokios rūšies defektais ji pasižymi, todėl atidžiai perskaitykite aprašymus, nes tokių knygų grąžinti atgal nebus galima.

Dažniausiai pasitaikantis brokas:

Minimalūs mechaniniai pažeidimai
Viršelio pažeidimai
Viršelio brokas (nelietuviškas viršelis, techninis brokas)
Aptrinti arba įplyšę kampai
Įplyšusi nugarėlė

„Kažkur už jūrų marių. Kur karališkos pilys padalintos pusiau, kur piratų laivai įkalinti lede ir miestai negali prabusti iš amžino žiemos miego, gyvena berniukas vardu Kajus”, – taip prasideda visiems puikiai žinoma Christiano Anderseno pasaka „Sniego karalienė“. Šią ir daugelį kitų įsimintinų istorijų vaikus ir ne tik jiems primins leidyklos „Nieko rimto“ draugas „Skalvijos“ kino centras. Sausio savaitgaliais čia rengiamas įsimintiniausių literatūros ekranizacijų ciklas „Vaikiška klasika ekrane“. Tai dalis „Karlsono kino“ programos, skirtos turiningam šeimų su mažamečiais vaikais laisvalaikiui.

„Į ciklą įtraukėme istorijas, kurių vaikystėje klausėsi vaikų tėveliai, prieš tai – jų seneliai, o dabar atėjo metas ir jaunajai kartai“, – sako programą vaikams sudariusi Goda Sosnovskienė, „Skalvijos“ edukacinių programų koordinatorė.

Sausį užsukę į „Karlsono kiną“ žiūrovai galės pasirinkti vis kitą istoriją, stebėti vis kito mėgstamo herojaus nuotykius. Sausio 12 d., sekmadienį, jų pagalbos prireiks Gerdai, užsimojusiai išvaduoti brolį Kajų iš piktosios „Sniego Karalienės“ (rež. Vladlen Barbe, Maksim Svešnikov,  2013) ledinių rankų. Tačiau tai ne vienintelė Gerdos užduotis. Nuo artėjančios ledo karalystės jai teks išgelbėti visą pasaulį. 

Sausio 11 ir 19 d. į kelionę stogais vaikus pakvies Karlsonas, nenustygstantis klasikinės Astridos Lindgren knygos „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ herojus. Jo ekranizaciją (2002) sukūrė švedų režisierė Vibeke Idsoe. Pasak G. Sosnovskienės, neveltui „Karlsono kino“ pavadinimą gavo ir „Skalvijos“ šeimoms su vaikais skirta filmų programa. Karlsonas yra nepralenkiamas išdaigininkas ir fantazuotojas, kuris neleidžia nuobodžiauti nė vienam vaikui. 

Nuotykių dvasia Karlsonui nenusileis stipriausia pasaulyje mergaitė – devynmetė filmo „Pepė ilgakojė“ herojė. Tai Astridos Lindgren istorijos apie pašėlusią jūreivio dukterį ekranizacija (rež. Bill Giggie, Michael Schaack, 1997). Devynmetė ne tik lengvai išsisuka iš pačių sudėtingiausių situacijų, bet viena ranka gali pakelti net arklį ar aukso pilną skrynią. Jos nuotykiai išversti į daugiau nei 50 pasaulio kalbų, tarp gerbėjų – ištisos skaitytojų, televizijos ir kino žiūrovų kartos. „Skalvijos“ ekrane ji pasirodys sausio 18 d.

Ciklą sausio 25 d. užbaigs „Tikroji Batuoto katino istorija“ (rež. Jérôme Deschamps, Pascal Hérold, 2009), ekranizuota pagal klasikinę Charles Perrault pasaką. Jos herojus – stebuklingas katinas, greitas kaip vėjas ir kalbantis žmonių kalba. Mirus tėvui jį paveldi jaunėlis Pjeras, svajojantis vesti gražuolę Princesę.

Daugiau informacijos čia.

Vaikų knygų leidykla „Nieko rimto“, šį mėnesį išleidusi trečiąją serijos „Aš skaitau!“ knygą, bando įrodyti, kad įtvirtinti skaitymo įgūdžius kuo puikiausiai gali padėti ir ragana. 

Nors raganėlė Vinė kilo iš Didžiosios Britanijos, kur dar 1987 metais ją pirmojoje paveikslėlių knygoje sukūrė rašytoja Valerie Thomas ir dailininkas Korky Paulas (leidykla „Nieko rimto“, 2013 m.). Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus smagioji raganėlė Vinė spėjo tapti Didžiosios Britanijos vaikų literatūros simboliu ir moderniąja tautosaka. Ji taip pat puikiai žinoma visame pasaulyje. 2008 metais pasirodė pirmoji Lauros Owen sukurta tekstinė knyga jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, kurioje pasakojamos dar negirdėtos istorijos apie Vinę.

Knyga „Vinė ir vaiduoklis paštu“ yra antrojo serijos „Aš skaitau!“ lygio knygelė. Šią seriją pernai metų Knygų mugėje Lietuvos skaitytojams pristatė leidykla „Nieko rimto“. Antrojo lygmens knygelės skirtos prakutusiam skaitytojui, kuris jau sugeba skaityti savarankiškai, tačiau dar ne visai pasitiki savo jėgomis. Raidės truputį didesniu nei įprasta šriftu, ilgesni sakiniai ir įtraukiančios istorijos yra tie dalykai, kurie padeda vaikui neišsigąsti skaitymo. Kaip teigia leidyklos „Nieko rimto“ vadovas Arvydas Vereckis, renkant knygą antrajam lygmeniui buvo diskutuojama su mokytojais ir atsižvelgta į jų pastebėjimą, kad daugelis tėvų po paveikslėlių knygų vaikams duoda iškart didelės apimties knygas, o tai sukelia atmetimo reakciją. Pastebėta, kad knygų apimtys ir sudėtingumas turėtų didėti palengva, o „Vinė ir vaiduoklis paštu“ puikiai tam tinka.

Knygoje mažieji skaitytojai ras keturias iki kauliukų linksmas istorijas. Vienoje pas Vinę atvyksta visai nelaukiama ir siaubinga tetulė, kitoje raganėlė daro tvarką mokykloje, trečioje gauna vaiduoklį paštu, kuriantį eilėraščius, na, o ketvirtoje Vinė, netinkamai išskalbusi drabužius, turi sumažėti iki nykštukės dydžio. Į kokią situaciją bepatektų ši raganėlė, ji tikrai ras kūrybišką, o, svarbiausia, linksmą būdą, kaip iš jos išsisukti.

„Pažįstami ar draugai ne kartą yra pasakoję, kaip mažieji nugirsta vieną ar kitą keiksmažodį ar priežodį (jei ne iš tėvų, tai darželyje ar mokykloje) ir labai greitai šiuos žodžius pasisavina: ima kartoti, mėgdžioti. Kalba irgi yra tarsi nenuorama vaikas, kurį kartais suvaldyti būna labai sunku. Knygoje „Vinė ir vaiduoklis paštu“ šalia labai turtingos ir sklandžios kalbos tokių gal kiek raganiškų, tačiau labai gražių, vaizdingų ir taisyklingų pasakymų ar priežodžių yra gausu (tikiu, kad ir tėveliams jie išspaus šypseną), tad įtvirtindamas skaitymo įgūdžius vaikas tuo pat metu neabejotinai turtina ir savo žodyną“, dar vieną knygos privalumą atskleidžia leidyklos autorių teisių vadybininkas Benas Bėrantas.

Knygoje gausu vaikų vaizduotę skatinančių iliustracijų, kurias piešė tas pats Didžiosios Britanijos dailininkas Korky Paulas, pelnęs prestižinius Kate Greenaway ir Vaikų knygos apdovanojimus. Šmaikštūs piešiniai, turtinga kalba ir įdomios istorijos padės vaikams įtvirtinti skaitymo įgūdžius ir ragins nebijoti skaitymo iššūkių. Juk skaityti išmokti gali padėti ne tik mokytoja, bet ir linksmiausia raganėlė pasaulyje.

Konkursas vyksta iki vasario 10 d. Savo rekomendacijas siųskite laimiukas@niekorimto.lt.

Knygos, už kurias garantuoja:

Jujja ir Tomas Wieslander „Mamulė Mū“

,,Visos karvės stovėjo pievoje ir ėdė žolę. Tik ne Mamulė Mū. Ji...“ Taip prasideda kone kiekviena Mamulės Mū ir Varnos istorija. Tokia pat juokinga, nuotaikinga ir linksma.  O nuotykiai pažiro pirmiausia nuo to, kad Mamulė Mū išmoko laipioti po medžius. Paskui važiuoti dviračiu. Paskui pastatė namelį medyje ir švarino tvartą. Vardan KO? Vardan draugystės su Varna. Geriausios savo draugės, kuri dėl picos pasiryžo net apsimesti višta ir pernakvoti tvarte! Žinoma, vietoj picos ji  gavo tik dedeklių lesalo, tačiau nenusiminė. Nenusiminsite ir jūs perskaitę šitas knygas. Atvirkščiai – leipsite juokais nuo kiekvieno žodžio!

Neda Miltinytė 10m.
Šiaulių „Romuvos“ progimnazija 4a kl.

 Urtė  Uliūnė „Miegančios boružės“

Dažniausiai pamatę kamanę mes stengiamės neiti prie jos artyn ir neskinti gėlės, ant kurios ji tupi. Paėmę boružę liepiame skristi tolyn, kad ir kiek taškelių ji turėtų, o sutikę karkvabalį mestelime: ,,Ropok tolyn ir niekada nebesugrįžk!‘‘ Niekada nesusimąstome, kad galbūt jie ropoja į svečius ar skrenda į biblioteką? Linksminasi centrinėje aikštėje, švenčia gimtadienį, klausosi koncerto? Visą tai suprato ir užrašė jauna ir gabi rašytoja Urtė Uliūnė savo pasakų knygelėje ,, Miegančios boružės‘‘.
Su visais šios knygos veikėjais : karkvabaliu Šimpiu, skruzdėle Zule,  laumžirgiu Cikorijumi, Septintuoju karosiuku, kamane Dilge, rupūžiumi Žaku Luisu Žiusje, žiūronais,  foteliu, voru Mauricijumi ir šimtakoju Brozijumi jūs tikrai netruksite susipažinti. Jie atrodo kaip paprasti dūzgaliai, tačiau kiekvienas širdyje slepia po mažą paslaptį. ( kokia ji nesakysiu, nes visi ant manęs baisiai supyks!)  Nors visos istorijos ir nesibaigė laimingai, tačiau knygos iliustracijos man neleisdavo nuliūsti. Perskaičiuosi šią knygą išmokau pagaminti stebuklingą eleksyrą kuris susideda iš meilės, drąsos, pasitikėjimo ir ryžto. Gal pavyks ir jums?

Neda Miltinytė 10 m.
Šiaulių „Romuvos“ progimnazija 4a kl.

Marko Leino „Kalėdų istorija“

Kaip manai, ar galėtum per vieną naktį apipilti dovanomis viso pasaulio vaikus? Kaip tu vadini tą senuką, kuris paslapčia prie durų ar po eglute palieka kalėdines dovanas?  
K. Leino „Kalėdų istorijoje“, kurią perskaičiau per žiemos atostogas, tas stebuklingas senukas buvo Mikalojus Oula Pukis – nuo pat mažens buvo nuostabusis Kalėdų senelis.
Kai Mikalojus, pagrindinis knygos veikėjas, buvo mažas, neteko tėvų ir savo sesytės Ados. Narsus berniukas tikėjo, kad sesutė Ada pavirto undinėle...Jis taip tvirtai tikėjo, kad tikėjimas neužgeso visą gyvenimą. Jo vedinas jis paslapčia kitiems vaikams gamino dovanas. Ilgainiui tai tapo tradicija. Mikalojus ne tik apdovanodavo vaikus dovanomis, visiems skleidė šilumą, padėdavo atlikti buities darbus, prižiūrėjo kaimo mažesniuosius. Jo geriausias draugas buvo Emilis, kurio šeimoje ilgą laiką gyveno. 
Tiek daug norėčiau papasakoti apie Mikalojų, tačiau tau įdomiau bus tai perskaityti Marko Lein‘o knygoje. 
Pamąstyk, kiek dabar daug dovanų reikia jam, jau žilabarzdžiui pagaminti! Tenka gaminti visus metus! Ar bičiulis Emilis teisus, ar galima gyventi vien Kalėdomis visus metus? Ką daryti, kai tavo bičiulio dukrytė viską sužino, sakyti tiesą ar išsisukti?
Beje, perskaitęs šią knygą, galėsi iškart sėsti į roges ir suvaldyti elnius, tik reikės...  O ko reikės, sužinosi šioje kvapą gniaužiančioje knygoje!
Malonaus skaitymo!

Elžbieta Petrauskaitė
Garliavos Jonučių vid. M-kla, 5A

Paul van Loon „Raveleinas“

Namuose turiu daug knygų. Tačiau lankausi ir miestelio bibliotekoje. Mėgstu klausyti, kai knygą skaito mama. Patinka gražios knygų iliustracijos. Tačiau prisipažinsiu, kad skaityti pats nelabai mėgau.  Kol kartą.... miestelio bibliotekoje pamačiau knygą, kurios viršelyje buvo nupieštas juodas varnas, tolumoje matėsi pilis ir ant žirgo raitelis, iškėlęs ugnimi žėrintį kalaviją. Susidomėjau. Taip man į rankas pakliuvo Paulo van Loono ,,Raveleinas" .
Skaitėme ją garsiai, kiekvieną vakarą...
Todėl dabar drąsiai galiu pasakyti, kad ją reikia perskaityti mamoms ir tėčiams, berniukams ir mergaitėms. Kodėl? Kad labiau pamiltume vienas kitą, padėtume kitiems, nebijotume, o drąsiai eitume į priekį.
Ryžtingai atverčiau šią knygą  ir pasinėriau į jos pasaulį.
Miestiečių Vaudenbergų šeima atvyksta gyventi į kaimą. Atrodytų nieko keista, juk žmonės keičia gyvenamą vietą. Bet jie nusiperka seną malūną, tokiame sename kaime, kur nėra ..net interneto ryšio. Ką ten veiks jų penki vaikai? Berniukai ir dvynės mergaitės. Kiekvienas jų turi savo pomėgius ir yra smalsūs. Smalsumas juos atveda prie vartų. Už vartų kažkas slypi. Pamėginkite atspėti kas? 
Ne, neatspėjote... Už vartų slypi tikrų tikriausia viduramžių Ravenbacho grafystė ir Raveleino miestas, o vaikai tampa raiteliais. Tikrų tikriausiais, juos lydintys varnai - tikrais žirgais.Kai taip įvyksta apie nuobodulį nėra kada galvoti. Tada verti puslapį po puslapio ir kartu bėgi, mojuoji kalaviju, žvalgaisi, ar nėra kur graferio, ar galingojo Drakonikono...
Tikrai, daug daugiau sužinosite, knygą paėmę į savo rankas. Nedelskite. Pirmyn!  

Leonardas Orlakas, 10 m. 
Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazija

Carmen Gil „Narsuoliai irgi bijo"
Knygos Carmen Gil „Narsuoliai irgi bijo pagrindinė tema – baimė. Tik ji ne tokia jau baisi šioje knygoje, kaip būna gyvenime. Baimės čia aprašytos daug žaismingiau, su šypsena ir humoru. Žodžiu, visai kitaip. 
Istorijos smagios, kartais kiek juokingos ar net priverčiančios susimąstyti: apie berniuką, bijantį tamsos, apie mergaitę, kuriai gydytoja – fėja gyduolėja, apie šunų ir vandens baimę, pabaisas, apie gumbą ant kaktos ir kaip jį pagydyti...  Žodžiu, visos istorijos pilnos linksmai šiurpių baisumų. Bet kiekvienas istorijos baisumas yra įveikiamas, jei tik kažkas ateina į pagalbą arba pats savyje herojus atranda narsuolio galių...
Knyga labai gausiai išmarginta iliustracijomis, piešiniai –  papildantys tekstą, jaukiai baisoki, kaip ir priklauso knygai apie baimes.. 
Pliusas - kad istorijos pakankamai trumpos, po 4 puslapius, tad galima perskaityti visą (nesustoti viduryje istorijos, o kitąkart pradėti nuo vidurio neprisimenant pradžios)...
Tad jei kartais labai bijai, jei tavo nepaprastos galios tarsi garuote išgaruoja, belieka griebtis ypatingų priemonių. Kokių? Idėjų rasite šioje knygoje – paskaityki!

Gyčio (5m) vardu – mama Irma 

Rob Scotton „Katinėlis Juodis. Saldžių sapnų“
R.Scotton knygoje „Katinėlis Juodis. Saldžių sapnų“ pasakojama linksma istorija apie tai kaip katinas Juodis pirmą kartą nakvoja palapinėje, kaip jis su draugais Spygliu ir Pagaliu patiria daugybę netikėtumų: jiems sunku užmigti, gąsdina šešėliai, kažkas ropoja kojomis. O juk tamsoje viskas keliskart baisiau nei dieną! Tad draugai sutaria saugoti vienas kitą iki ryto, kad nebūtų taip baisu...Pasakojimas linksmas, įtraukiantis. Iliustracijos labai gausios, patraukiančios dėmesį, atspindinčios parašytą tekstą. Jos – „gyvos“, linksmos, šiltos, verčiančios nusišypsoti. Tokios, kokios ir turi būti vaikiškose knygutėse.Tad jei norite patirti smagių netikėtų įspūdžių – skaitykite šią ir kitas istorijas apie Katinėlį Juodį! Rekomenduojame! 

Gyčio (5m) vardu – mama Irma

Dailininkas Kęstutis Kasparavičius pagrįstai gali būti laikomas žymiausiu Lietuvos kūrėju vaikams. Jis yra iliustravęs apie 60 kitų autorių knygų, pats parašė ir iliustravo virš 10 knygų vaikams, du kartus nominuotas prestižinei H. K. Anderseno premijai, įrašytas į IBBY garbės sąrašą, o pernai nominuotas Astridos Lindgren atminimo premijai. Šalia to – daugybė apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje, metų knygų nominacijų ir didžiulis ištikimų gerbėjų ratas. 

Sausio pradžioje pasirodė K. Kasparavičiaus iliustracijomis puošta knyga „Pinokio nuotykiai“ (leidykla „Nieko rimto“), kuriai pirmieji piešiniai buvo sukurti 1993 m. Tuomet K. Kasparavičių susirado ir iliustruoti vokišką knygos leidimą pasiūlė Miunsterio miesto leidykla „Coppenrath Verlag“. Lietuvos skaitytojus pasieks nesutrumpintas, originalus K. Kolodžio (Carl Collodi) „Pinokio nuotykių“ tekstas, kuriam K. Kasparavičius nupiešė beveik dešimt papildomų iliustracijų. 

Plačiau apie „Pinokio nuotykius“, kūrybą ir knygas vaikams – interviu su pačiu dailininku.

Įvairiuose interviu ne kartą sakėte, kad „Pinokio nuotykiai“ yra viena mėgiamiausių Jūsų knygų. Ar iliustruoti taip mylimą kūrinį yra lengva? O gal kaip tik – sunkiau?

Taip, iš tikrųjų, „Pinokio nuotykiai“ yra viena mėgiamiausių mano knygų. O mėgstamą knygą iliustruoti visada smagiau.

Esate sakęs, kad „gera knyga vaikams turi būti gera knyga ir suaugusiems“. O kai rašote savo knygas, labiau galvojate kaip vaikas ar kaip suaugęs?

Ir dabar manau lygiai taip pat. Tik turiu prisipažinti, kad aš niekada nerašau specialiai vaikams. Aš visada rašau sau. Rašau apie tai, kas man pačiam rūpi ir yra įdomiausia. Kai aš kuriu naują knygą, tai aš, galima sakyti, apsigyvenu joje. O išorinis pasaulis man tuo metu beveik neegzistuoja. Tiesiog keisto atsitiktinumo dėka mano knygos patinka ir vaikams. 

O tas vaikas manyje niekur nėra dingęs. Kai gerai pagalvoji, tai ne kažin kiek esu nuo tų mano vaikystės laikų ir pasikeitęs. Juo labiau kad, mano manymu, tikras vaikų rašytojas (ir dailininkas, savaime suprantama) turi būti be kokio vieno sraigtelio galvoje.

Neseniai lankėtės gimtojoje Pinokio šalyje – Italijoje. Buvote apdovanotas Lombardijos krašto premija. Kiek Jums, kaip menininkui, svarbūs tokie apdovanojimai? Ir ar skiriasi apdovanojimų, teikiamų užsienyje ir Lietuvoje, svarba?

Gruodžio mėnesį grįžau iš mažo Kastel Gofredo miestelio, esančio Šiaurės Italijoje, Lombardijoje. Čia gavau Giuseppe Acerbi apdovanojimą už mano italų kalba išleistas knygas „Dingęs Paveikslas“, „Sodininkas Florencijus“ ir „Braškių Diena“.Labai mielas mažas miestukas ir nuostabūs žmonės. 

Ši premija ypatinga tuo, kad laimėtoją iš kelių kandidatų išrenka patys miestelio gyventojai. Pradžioje žiuri išrenka autorius, jų knygas ir sudaro nominantų trejetukus trijose kategorijose. Tada visas miestelis pusmetį tas knygas skaito, o rudenį balsuoja. Tai vyksta jau apie 20 metų ir kasmet pasirenkami vis kitos šalies autoriai.

Beje, iš Italijos parsivežiau du medinius Pinokius. Abu jau padovanoti.

Šiaip premijų nesureikšminu ir tiesiog apie jas negalvoju. Premijos panašiai kaip koks šokoladukas: suvalgai, pasidžiaugi, popieriuką išmeti ir pamiršti.

Pagrindinė Jūsų iliustracijų technika – pieštukas ir akvarelė. Kodėl būtent jie?

Visos technikos yra vienodai geros. Nuo paprasto pieštuko iki kompiuterio. Tiesiog reikia atrasti tą techniką, kuria geriausiai gali išreikšti save. Tą, kuria dirbti tau yra smagiausia. Ir aš manau, kad ta technika man yra butent pieštukas ir akvarelė.

„Pinokio nuotykiuose“ medinuko „tėtis“ Džepetas šiek tiek primena Jus. Taip nutiko netyčia?

Ne visai taip. Kai aš pirmą kartą piešiau iliustracijas Pinokiui (o tai buvo lygiai prieš 21 metus), aš, savaime suprantama, atrodžiau šiek tiek kitaip negu dabar. Juk man tuo metu buvo 38 metai. Iš tikrųjų Džepetas daug panašesnis į mano tėtį Joną Kasparavičių, kuris, be kita ko, buvo medžio drožėjas. Jis man net truputį papozavo kelioms Pinokio iliustracijoms.

Pirmą kartą iliustracijas „Pinokio nuotykiams“ piešėte 1993 m. vokiškam knygos leidimui. Dabar, po 20 metų, dienos šviesą išvydo ir lietuviškasis knygos variantas. Jame buvo panaudotas originalus C. Collodi tekstas, todėl teko nupiešti papildomų iliustracijų. Ką labiausiai patiko piešti prieš 20 metų ir ką dabar?

Iliustracijų piešimas „Pinokio nuotykiams“ turi gana ilgą istoriją. Esu iliustravęs dvi visiškai skirtingas Pinokio knygas: vieną su didelėmis spalvotomis iliustracijomis, o kitą, išleistą 2002 m., su mažytėmis juodai baltomis iliustracijomis. 

Patį pirmąjį „Pinokio“ variantą nupiešiau 1993 m., Jį išleido vokiečių leidykla „Coppenrath Verlag“ iš Miunsterio. Tai buvo 48 psl. knyga su gerokai sutrumpintu Carlo Collodi tekstu iš knygų serijos „Vaikų literatūros klasika“. 2002 m. ta pati leidykla išleido šios knygos mini variantą, lygiai tokią pačią, tik labai mažą, maždaug delno dydžio knygelę.

2005 m. „Coppenrath Verlag“ leidykla išleido naują „Pinokio“ leidimą. Tai buvo gana prabangiai atrodanti knyga su ornamentuota aksomine nugarėle. Šiai knygai nupiešiau naują viršelį, dvi dideles puslapines iliustracijas ir keletą mažesnių. Ir tekstas jos truputį pailgėjo. Ir štai dabar, lygiai po 21 metų, šis mano Pinokis pasirodys ir lietuviškai. Tik šį kartą tai bus knyga, kurioje panaudotas pilnas originalus Carlo Collodi tekstas. Todėl knyga gerokai pastorėjo, dabar ji bus 144 psl. Man teko  nupiešti 4 naujas dideles iliustracijas ir 5 mažas.

Prieš 20 metų man labiausiai patiko paties Pinokio personažo sukūrimo procesas. Turiu prisipažinti, tai nebuvo ypač lengva. Tada aš net buvau išsidrožęs iš medžio Pinokį-lėlę su judančiomis kojomis ir rankomis, aprengtą spalvotais drabužėliais. Kad būtų lengviau jį iš visų pusių piešti. O dabar, kuriant naujas papildomas iliustracijas, be jokios abejonės smagiausia buvo piešti Baisųjį Žveją-Jūrų Pabaisą.

Viename interviu esate sakęs, kad vaikai turi skaityti tiek klasikinę, tiek šiuolaikinę literatūrą. „Pinokio nuotykiai“ – klasikinės literatūros pavyzdys. O jeigu galėtumėte rinktis, kokią šiuolaikinio autoriaus knygą norėtumėte iliustruoti? 

Jeigu galėčiau rinktis bet kokią man patinkančią knygą ir ją iliustruoti, nesirinkčiau jokios.

O tai tik dėl to, kad šiuo metu man labiausiai patinka piešti iliustracijas tekstams, kuriuos parašau aš pats. Aš tikrai nemanau, kad mano tekstai yra patys geriausi pasaulyje. Gink Dieve! Tiesiog toks būdas, kai pats gali kurti ir tekstus, ir iliustracijas suteikia daugiausiai kūrybinės laisvės. O kuris gi menininkas to nenori. Bent jau aš tai tikrai džiaugiuos, kad pagaliau galiu daryti tai, kas man labiausiai patinka.

Jūsų darbai yra plačiai paplitę. Per kelis kūrybos dešimtmečius išleista daugybė knygų, kurias puošia Jūsų iliustracijos. Taip gausiai reprodukuojama Jūsų kūryba tam tikra prasme gyvena atskirą gyvenimą. Ar pasitaikė kokių nors netikėtų susidūrimų su ja?

Taip, tikrai, šiuo metu daugiausia interneto pagalba („Facebook“ ir kt.) su mano kūryba gali susipažinti žmonės iš viso pasaulio. Gal labiausiai nustebina kai atvykstu į kokią Meksiką ar Kolumbiją ir ten atrandu pakartotus beveik visus mano kūrybinių dirbtuvių projektus. Čia turiu mintyje tai, ką aš paprastai veikiu Vilniaus knygu mugėje ar susitikimuose su vaikais Lietuvoje: „Tikro Dydžio Žirafą“, „Baltąjį Sėkmės Dramblį“, „Žuvų Paradą“ ir kt.  Mane tai visada maloniai nustebina.

Aktyviai bendraujate su užsienio leidyklomis, važinėjate po muges, Jus kviečia į įvairius renginius visame pasaulyje. Galbūt turite šalį, kuri įkvepia kurti ir kurioje norėtumėte gyventi?

Man labai patinka Lotynų Amerika. O labiausiai Kolumbija, kurią aš esu tiesiog įsimylėjęs. Turiu ten daug draugų ir šiaip pažistamų, jų, beje, vis daugėja. O sostinė Bogota yra vienas nuostabiausių miestų, kuriuos aš esu kada aplankęs. Taip pat labai patinka Pietų Europos šalys.

Vis dėlto, kai pasitrankęs po tolimas šalis sugrįžtu namo, įeinu pro vartus į mano pilną balų kiemą senamiestyje ir pasisveikinu su juodąja ir baltąja mūsų kiemo katėmis, tada suprantu, kad.nėra pasaulyje gražesnio miesto negu Vilnius. Ir niekur kitur aš gyventi nenorėčiau.

Pabaigoje – nelabai rimtas klausimas. Ar būdamas vaikas turėjote daug Pinokio bruožų?

Medinio žmogeliuko, vardu Pinokis, istorija – tai istorija apie vaiko virtimą atsakingu už savo veiksmus žmogumi. O juk visi mes žinome, kokia tai kartais būna sunkiai įvykdoma užduotis.

Ir tai trunka ne tik vaikystės metais, bet labai dažnai ir visą žmogaus gyvenimą. Taigi to Pinokio bruožų manyje ir vaikystėje daug buvo, o ir dabar netrūksta.

Sausio mėnesį knygynų lentynas papildė patiems mažiausiems skirta knyga, už kurią jos autorius Ericas Hillas buvo apdovanotas Britų imperijos ordinu. Šio pasaulinio bestselerio, kurio visame pasaulyje parduota virš 50 mln. kopijų, lietuviams teko laukti net nuo 1980 m.

Vaikų knygų leidyklos „Nieko rimto“ išleista žymaus britų rašytojo ir iliustruotojo Erico Hillo kartoninė knyga „Kur dingo Spotas?“ paremta vaikų itin mėgstamu slėpynių žaidimu. Joje pasakojama istorija apie tai, kaip mama ieško savo pasislėpusio šuniuko Spoto, kuriam metas vakarieniauti. Pirmą tokią knygą 1980 metais E. Hillas sukūrė savo dvejų metų sūnui. Ypač paprasta daile ir aiškiomis spalvomis nupieštos knygutės puikiai tinka mažiausiems skaitytojams, tad nieko nuostabaus, kad serija apie Spotą sulaukė dar niekur nematyto populiarumo visame pasaulyje. Ji išleista daugiau nei 60-ia kalbų, pasaulyje parduota virš 50 milijonų Spoto knygų, o autorius už kūrybą 2008 metais apdovanotas britų imperijos ordinu. 

Pirmaisiais gyvenimo metais vaikui reikia labai daug ko išmokti, o viskas, kas vyksta aplink, yra nauja ir nepaprasta. Vaikai stebi, mėgdžioja ir žaidžia. Nors skaityti dažniausiai išmokstama tik penkerių–septynerių metų, jau nuo pat kūdikystės knygos vaidina svarbų vaidmenį vystantis, be to, formuoja tolimesnį santykį su knyga ir skaitymu. Skandinavų mokslininkai sutaria, kad tinkamai ir kruopščiai kūdikystėje parinktos knygos gali turėti didelę įtaką suvokimo formavimuisi, padėti lavinti įvairius gebėjimus. 

„Knyga (daiktų, vaizdų knyga) nepamainoma, kai vaikas mokosi kalbėti, įsiminti žodžius ir daiktus. Kol neturėjau senelio patirties, į šią veiklą ir į šią knygų rūšį žiūrėjau skeptiškiau. Pripratinti vaiką prie knygos nuo kūdikystės galima, tik reikia didelio atkaklumo“, apie kartonines knygas yra sakęs Vilniaus universiteto dėstytojas, vaikų literatūros tyrinėtojas ir žinovas Kęstutis Urba. 

Kaip ir visoje serijoje, taip ir pirmojoje ir žymiausioje knygoje pagrindinis veikėjas yra Spotas. Tai geltonas šuniukas su ruda dėmele abiejuose šonuose ir rudu uodegytės galiuku. Visai kaip ir mažyliai, Spotas yra nenustygstantis vietoje, nuolat viskuo besidomintis, tuo pat metu ir išdykęs, ir meilus. Slėpynių žaidimas paremtas žodine tradicija, kai kiek vyresni vaikai išmoko taisyklių mažesniuosius. Knygos autorius šią patirtį sėkmingai perkelia į knygelę, suteikdamas jai svarbią edukacinę funkciją. „Kur dingo Spotas?“ puikiai moko ne tik žaisti slėpynių, bet ir kantrybės, susikaupti, išlaikyti dėmesį. Vienas, du, trys – metas ieškoti.

Paulas van Loonas – mylimiausias Nyderlandų vaikų ir paauglių knygų autorius. Ne ką mažiau mėgstamas jis ir Lietuvoje, kur jo „Siaubų autobuso“ serija mokinių tiesiog šluojama nuo knygynų ir bibliotekų lentynų. Nuotykinis rašytojo kūrinys „Raveleinas“ (leidykla „Nieko rimto“) Nyderlanduose sulaukė ne mažesnio pripažinimo: pagal jį pastatytas įspūdingas spektaklis Eftelingo pramogų parke.

Už šiurpiai linksmą „Siaubų autobuso“ knygų seriją Lietuvos vaikų jau seniai pamiltas rašytojas rašo ne tik siaubų istorijas. Nors siaubai – mėgstamiausia Paulo van Loono sritis, šįkart paaiškėja, kad jis ir be jų geba kurti įtraukiančias ir patrauklias knygas. Tik be humoro ir nuotykių apsieiti nepavyksta, bet nuo to skaityti tik įdomiau. Rašytojo nuotykiai tokie įtraukiantys, kad pagal juos statomi ne tik filmai, bet ir spektaklis viename gražiausių Europos pramogų parkų .

Paulo van Loono knyga, susilaukusi tokios šlovės, – nuotykingasis „Raveleinas“, kurį išleido leidykla „Nieko rimto“. Pagal šią istoriją sukurtas įspūdingas vaidinimas visai šeimai Eftelingo nuotykių parke, įsikūrusiame Nyderlanduose, mažame Kaatsheuvel miestelyje. Eftelingas – vienas seniausių teminių pramogų parkų pasaulyje. Atvėrusi vartus lankytojams dar 1952-aisiais, ši visus metus veikianti pasakų šalis šiuo metu yra dvigubai didesnė už Disneylando parką Kalifornijoje.

„Raveleinas“ – nuotykių istorija, skirta 8–13 metų skaitytojams, tačiau dėl įspūdingų iliustracijų patiksianti ir platesnei auditorijai. Šeimai persikėlus gyventi į kaimą, šešiolikmetis Tomas, mieste palikęs draugus ir savo roko grupę, jaučiasi nelaimingas. Tai, kad keturi jaunesni jo broliukai ir sesutės džiaugiasi gamta ir viduramžiška aplinka, vaikino gyvenimo nepalengvina. Tačiau netrukus ima dėtis keisti dalykai – dailininkė mama tapo paveikslus, kuriuose pasirodo Tomą sapnuose lankantys personažai, miestelio gyventojai, atrodo, kažką slepia, o visur skraidantys varnai, regis, bando vaikams kažką parodyti... O dar jauniausiasis brolis Jostas teigia radęs vartus į kitokį pasaulį, kuriame jis virto suaugusiu riteriu, raitu ant žirgu tapusio varno. Paaiškėja, kad stebuklingam Raveleino miestui išties reikia penkių vaikų pagalbos, o kiekvienas iš jų turi vieno iš penkių elementų – ugnies, vandens, žemės, medžio ir metalo – galių, tereikia jas savyje atrasti.

„Raveleine“ dabartinis pasaulis su roko muzika, automobiliais ir internetu sudaro kontrastą viduramžiškai nuotykių erdvei su stimpanko elementais. Viskam čia užtenka vietos – ir magijai, ir pavojams, ir slaptiems susitarimams, ir, žinoma, nesibaigiantiems nuotykiams ir išbandymams. Vaikams teks ne tik susikauti su mechaninėmis pabaisomis, bet ir įsigilinti į save, kad pajustų  viduje slypinčias galias. Ir, svarbiausia, suprastų, kad tikras riteris kovoja ne dėl garbės, o dėl brangių ir artimų žmonių.

Knygą puošia įspūdingos spalvotos Eftelingo parko dailininkų iliustracijos. Jas, atliktas trimis išsiskiriančiomis stilistikomis, vienija šiltos spalvos ir paslaptinga atmosfera. Skirtingi piešimo būdai papildo vieni kitus ir padeda kurti magišką Raveleino pasaulį – erdvę, kur susitinka legendų, fantazijų ir įprasto gyvenimo tikrovės.

Stebuklingas pasaulis atgyja fantastiškame spektaklyje Eftelingo parke. Čia pastatyta didžiulė Raveleino pilis, kurios kieme vyksta vaidinimas. Jame riteriai jodinėja tikrais žirgais, vyksta įspūdinga kova su ugnimi spjaudančiu mechaniniu drakonu. Be to, vaidina ne tik aktoriai, bet ir prijaukinti varnai. Pasak parke apsilankiusios dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės, kad mėgautumeisi reginiu, nebūtina suprasti olandų kalbos – užburia muzika, scenografija, prijaukintų varnų ir aktorių vaidyba.

Pasiilgusiems nuotykių apsilankymas tokiame parke galėtų būti tikra atgaiva ar net svajonės išsipildymas. Laimė, keliauti po pasaulį ir įvairiausius laikmečius mums visada gali padėti knygos. Nyderlandų vaikų ir paauglių literatūros meistro Paulo van Loono knyga „Raveleinas“ gali tapti ta istorija, kuri ne tik padės atsipalaiduoti ir viltingiau žvelgti į pasaulį, bet ir įkvėps tikriems nuotykiams.

Eglė Devižytė

Atidžiai apžiūrėję visus sandėlio kampus, radome nemažai senesnių, bet labai ieškomų knygų. Kai kurių mūsų el. knygynėlyje nebuvo laaaaabai seniai.

Todėl sakome: paskubėkite ir griebkite retų knygų likučius! :) Jų turime štai tiek (KIEKIAI ATNAUJINTI 01.27):

Pastaba: kadangi kai kurių knygų yra vos po 1 vnt., primename, kad knyga yra TIKRAI rezervuojama Jums, kai iki galo patvirtinate užsakymą ir gaunate užsakymo numerį.

Kūrybingo žmogaus veiklos sričių ribos dažnai būna itin plačios. Selemonas Paltanavičius – Lietuvos prozininkas, gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas, radijo laidų vedėjas. Vasario pabaigoje vyksiančioje Knygų mugėje autorius pristatys pakartotinį knygos „Labas, kaip gyveni?“ leidimą. Joje – 14 laiškų iš girios, puikiu stiliumi pateiktos ir vaikams įdomiai papasakotos miško gyvenimo akimirkos. S. Paltanavičius yra turbūt labiausiai gamtą jaučiantis rašytojas vaikams, jo pasakojimas – lengvas ir skaidrus, o knygos faktų tikslumu nenusileidžia žinynams. Netrukus pasirodys ir knygos „Labas, kaip gyveni?“ tęsinys.
Daugiau apie kūrybą, gamtą ir knygas – iš pačio rašytojo lūpų.

Dirbate aplinkosaugininku, fotografuojate, vedate radijo laidas, rašote knygas ir straipsnius... Kaip viską spėjate?

Kartais pagalvoju: mano metuose jau reikėtų pasirinkti kurią nors vieną sritį ir darbuotis joje. Tačiau visada pagaunu savo mintį ir nusiraminu: juk aš taip ir darau, nes mano sritis – gamta. Kaip viską suspėti? Nepasakyčiau, kad viską spėju – ir man labai trūksta laiko. O daugiau padaryti galima tinkamai sudėliojus savo laiką,  išnaudojant kiekvieną akimirką. Štai rytą, kai iki ėjimo į darbą ministerijoje lieka bent penkiolika minučių, galima parašyti kažką naujo – būsimų tekstų užuomazgą. Vakaras, jei jo nesunaikini žiūrėdamas televizorių (man jo nelabai reikia, ir jums nesiūlau ilgai prie jo užsibūti), yra labai geras laikas dirbti. Tik pagalvokite: jei kasdien parašysi po du puslapius, metų gale turėsi septynių šimtų puslapių knygą ar keletą plonesnių. Tas pat ir su fotografija, knygų skaitymu, ėjimu girion, į pelkes. Norint galima suspėti visur!
Gamtininko kelio aš nesirinkau ir juo būti  niekada nesvarsčiau – atrodo, kad aš juo gimiau, nes man, kiek tik save atmenu, niekas kitas be gamtos nerūpėjo. Manau, kad prie to labai prisidėjo mano tėvai, trys vyresnieji broliai ir namų, esančių prie pat Kazlų Rūdos girios, aplinka. Joje tapti gamtininku buvo taip paprasta – viskas buvo čia pat, greta, reikėjo tik skaityti, mokytis ir degti noru. O to noro buvo labai daug. 

Kuri veikla teikia daugiausiai džiaugsmo?

Daugiausiai džiaugsmo teikia buvimas gamtoje. Ir – kūryba. Dar labai smagu surasti  pirmą pavasario žibuoklę, pamatyti parskridusius vieversius, atkutusias varles, pirmus žalius lapelius. Pavasaris yra labai nuostabus metas, jis užburia, suteikia tokių jėgų, kad galėtum kalnus nuversti. Tačiau ir kiti metų laikai labai įdomūs, ypač kai supranti jų reiškinius, kai stengiesi nesipriešinti gamtos tiesoms. Juk žiema, antai, būna žvarbi, šalta – galvotum, kad  tuo metu galima išlėkti kažkur labai toli, pasislėpti nuo šalčio. Tačiau ar to reikia? Štai išbrendi per sniegą, per vėją eini laukais ir supranti, kad sniege išrašytos kiškių pėdos yra nuostabus kūrinys, o žolių galveles aižanti sniegena – dar nuostabesnis. Kaip visu tuo nesidžiaugti? Tiesa, labai smagu paimti į rankas naują savo knygą, kvepiančią spaustuvės dažais. Nemoku apsakyti to jausmo, bet jis – malonus.

Ar bendraujate su skaitytojais? Kokių atsiliepimų gaunate iš vaikų?

Su skaitytojais bendrauju, galbūt galėčiau susitikti ir dažniau. Jeigu nedirbčiau valstybinėje tarnyboje. Vaikai – labai įdomūs pašnekovai, vaikų rašytojui (o aš rašau daugiausiai vaikams) reikia žinoti, kuo gyvena ši karta, apie ką mąsto, kas jai svarbu ir kas skauda. Vaikai auga greitai, kas keletą metų jų pomėgiai ir vertybės keičiasi. Nežinoti to rašytojui negalima. Ar vaikai turi man ką pasakyti? O taip, jie labai atviri ir visada be užuolankų kalba tai, ką galvoja. Tuo jie labai nuostabūs. Mano knygas vaikai skaito, o rašytojui tai yra pats geriausiais atisliepimas ir įvertinimas.

Kaip kilo mintis parašyti laiškų knygą?

Prisipažinsiu – pradžioje apie knygą visai negalvojau. Netyčia gimė mintis ir parašiau du laiškus: kiškio ir lapino.  „Laimiuko“ (literatūrinis žurnalas vaikams, – red. past.) redaktorė Lina perskaitė, parengė spaudai žurnale ir priminė, kad du laiškai yra tik pradžia. „O kada bus kiti?“ – vis klausė ji. Taip neskubant gimė kiti laiškai, iš kurių susidėliojo visa knygelė.

Parašėte ir „Labas, kaip gyveni?“ tęsinį, kuris netrukus pasieks skaitytojus. Papasakokite apie šią knygą.

Iš pradžių nemaniau jos rašyti. Kirbėjo mintis, bet tikėjausi, kad to niekada nedarysiu... Ši nauja knyga, kuri žada pasirodyti netrukus, jau šiek tiek kitokia: kol aš delsiau, mano draugai girioje susilaukė vaikų, o jie, kaip patys suprantate, yra visai kitokie. Todėl visa knygos struktūra yra nelengvai nuspėjama, net ir man kartais buvo sunku kalbėtis su visais skruzdėliukais ir rupūžiukais. Tačiau dabar visi šie susirašinėjimai knygoje, o ji keliauja pas jus.

Parašėte per trisdešimtį pažintinių bei grožinių knygų. Ar sunku rašyti? Gal turite kokių rašyti padedančių ritualų?

Ar sunku rašyti? Ne, rašyti nesunku, nes tai – ne darbas. Tačiau kad rašyti būtų lengva, taip pat nesakyčiau. Kūryba yra labai sunkiai valdomas veiksmas, jo nesuplanuosi. Ir ritualai, talismanai bei kiti dalykėliai man svetimi. Nemanau, kad suaugusiam žmogui to reikia. Visi šie pasauliai, kuriuos kuria rašytojai, yra jų minties produktas. Mintys kartais gimsta iš mažo, nežinia kaip atsirandančio menkniekio – žvilgsnio, žodžio, įspūdžio... Patarimo, kaip rašyti, niekas negali duoti. Mokyklos, mokančios rašyti nėra ir vargu ar gali būti. Reikia ilgai dirbti, kad suprastum: gali tu rašyti knygas ar ne...

Kuris gyvūnas jums artimiausias, kodėl?

Hmmm... sakyčiau, visi man labai artimi ir mieli. Labai mėgstu paukščius, juos stebiu, kai galiu – daug valandų praleidžiu specialioje palapinėje ir pamatau tai, ko reikia mano rašymui. Tačiau labai miela stebėti žvėris, patinka žalčiai, driežai, drugiai. Aš esu biologas, suprantu, kad gyvūnai turi savo gyvenimus, jie nesvajoja apie žmones ir nesiekia jų draugystės. Todėl visada stengiuosi išlikti greta, bet neįkyrėdamas jiems, netrikdydamas. Man patinka laisvi gyvūnai savo namuose, nejaučiantys žmogaus artumo. Tada jie nepriklausomi ir labai tikri.

Ar auginate naminius gyvūnus?

Dabar namuose jokių augintinių neturime. Pas mus, ypač augant vaikams, gyveno daug kas – ir žuvelės keliuose akvariumuose, ir driežiukai, jūrų kiaulytės, kalbantis papūgiukas, mūsų ilgaplaukė taksė Gilė. Kuo toliau, tuo sunkiau apsispręsti gyvūnus įkurdinti savo namuose – suprantu, kad daugeliui jų čia nebus patogu, todėl to privengiu ir aš, ir mano šeima.

Gamta visuomet šalia jūsų. Koks įdomiausias šios žiemos nutikimas, pastebėjimas?

Šių metų žiemos buvo nedaug. Prieš keletą dienų girioje sutikau du briedžius. Kaip užkerėtas spoksojau į juos – tokius galingus, nepriklausomus žvėris, kuriems giria – namai, ir mane užplūdo tokie smagūs jausmai. Kažin, ar šie žvėrys žino, jaučia, kad žmonės labai bijo šalčio ir žiemos, kad skuba į šiltus namus, apsiklosto kailiais ir žvalgosi pro siaurą plyšelį į tokią nuostabią gamtą. Šie žvėrys verti pačių gražiausių žodžių. Ar galima visa tai aprašyti? Kol kas – ne, nes visa tai labai nauja. Gal kada nors...

Ko palinkėtumėte vaikams, kurie norėtų artimiau pažinti gamtą, bet nežino, nuo ko pradėti?

O, jeigu tik yra norinčių, mielai palinkėsiu – visų pirma, mokytis pažinti viską, kas yra aplink jus. Be knygų tą padaryti bus sunku, tačiau po to jų reikės mažiau. Fotografuokite viską, ką  tik randate, matuokite medžių storį, surastas žvėrių pėdas,  rinkite akmenukus, braidykite po pievas, stebėkite paukščius ir bandykite suprasti, kaip jie visi, dideli ir maži gamtos gyventojai, sugeba būti kartu. Be pykčio, be barnių – taip, kad kiekvienas žmogus galėtų jiems pavydėti šios darnos. Sėkmės jums. Keliaukite, būkite gamtoje. Tik niekada jos neskriauskite, ginkite ją ir mylėkite. Tai leista tik mums, žmonėms.

Ačiū Jums už pokalbį.

Švedų kalbos vertėja Raimonda Jonkutė sulaukė pasaulinio pripažinimo ir buvo įtraukta į prestižinį IBBY Garbės sąrašą. Lietuvė buvo įvertinta už išskirtinę Sveno Nordqvisto knygos „Kalėdų senelio staigmena“ (leidykla „Nieko rimto“) vertimo kokybę.

IBBY, Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygos taryba, kas du metus sudaro IBBY Garbės sąrašą, į kurį įtraukia knygas vaikams, pasižyminčias išskirtine vertimo, iliustracijų ir teksto kokybe. Tai yra aukščiausias pasaulinis įvertinimas, kurį gali gauti knyga vaikams. Į IBBY Garbės sąrašą įtraukiami rašytojai, dailininkai ir vertėjai.

IBBY Garbės sąraše esančios knygos yra vertinamos kaip geriausia, ką vaikų literatūros srityje nuveikė kiekviena šalis. Knyga, patekusi į šį sąrašą automatiškai atsiduria prie tų, kurios vaikų literatūros ekspertų yra rekomenduojamos leidimams visame pasaulyje. Kitaip tariant, autoriaus, dailininko ar vertėjo darbas yra pripažįstamas ir įvertinamas pasauliniu lygiu.

Vasario pradžioje IBBY paskelbė, kad šiais metais į Garbės sąrašą yra įtraukiama vertėja Raimonda Jonkutė už S. Nordqvisto knygos „Kalėdų senelio staigmena“ vertimą iš švedų kalbos. Knygą išleido vaikiškų knygų leidykla „Nieko rimto“, su kuria vertėja bendradarbiauja jau daugelį metų. 2007 m. šios leidyklos išleista ir R. Jonkutės išversta Ulfo Starko knyga „Murkšlinas ir Turkšlinas“ IBBY Lietuvos skyriaus buvo įvertinta kaip reikšmingiausias ir meniškiausias metų vertimas vaikams. O į pasaulinį IBBY Garbės sąrašą vertėja patenka pirmą kartą. 

„Šis apdovanojimas neabejotinai įkvepia tolimesniems darbams“, – sako pati R. Jonkutė. Ji taip pat pridūrė, kad už puikų knygos „Kalėdų senelio staigmena“ įvertinimą reikėtų dėkoti ir jos redaktorei Giedrei Kmitienei bei „Nieko rimto“. Leidyklos vadovas Arvydas Vereckis taip pat džiaugėsi vertėjos pripažinimu: „Mes labai džiaugiamės ir didžiuojamės. Šis įvertinimas yra reikšmingiausias pasaulinis įvertinimas tiek vertėjai, tiek leidyklai“. 

„Nieko rimto“ knygos vaikams kiekvienais metais sulaukia apdovanojimų už geriausius vertimus. Paklaustas, kokios priežastys verčia skirti tiek dėmesio vertimo kokybei, A. Vereckis teigė, kad skirtumas tarp gero ir blogo vertimo yra akivaizdus. „Vertimas turi būti tobulas visų pirma tam, kad tekstas perteiktų autoriaus viziją. Ne veltui vertėjai save kartais prilygina autoriams, nors, atrodo, jie tik verčia tekstą ir nieko kūrybiškai įnešti negali. Tačiau iš tiesų, parinkdami geriausius žodžių atitikmenis savo gimtojoje kalboje, jie atlieka nepaprastai didelį kūrybinį darbą.“

IBBY Lietuvos skyriaus valdybos narė Roma Kišūnaitė pritarė leidyklos vadovui, teikdama, kad R. Jonkutės vertimai pasižymi kūrybingumu ir išradingumu. „Skaityti R. Jonkutės verstas vaikų knygas - tikras malonumas, vertimų kalba labai vaizdinga ir žodinga. Vertėja puikiai moka ir jaučia lietuvių kalbą, stengiasi padirbėti prie žodžių žaismo, vaikų kalbos elementų, sugalvoja taiklių naujažodžių,“ – kalbėjo pašnekovė.  

Oficialiai visi nauji kūrėjai, šiais metais įtraukti į Garbės sąrašą, bus pristatyti rugsėjo mėnesį vyksiančiame IBBY kongrese.