Ikimokyklinio amžiaus vaikus prižiūrintys suaugusieji kasdien susiduria su nemenkais ugdymo iššūkiais. Nesvarbu, ar vaikas lanko darželį, ar yra prižiūrimas individualiai namuose, suaugusiųjų pareiga stebėti, kad mažylis lavintų pastabumą, loginį mąstymą, mokytųsi koncentruoti dėmesį ir savarankiškai atlikti paprastas užduotis.

Vaikų ugdymas yra kompleksiškas procesas ir viena tobula priemonė neegzistuoja. Tačiau vaikų ugdymo ekspertai ir vaikiškų edukacinių priemonių leidėjai siūlo rinktis tokią, kuri geriausiai atitinka konkretaus amžiaus vaikų poreikius. 

„3–4 metų amžiaus ikimokyklinukui svarbiausia išmokti susikaupti ir koncentruoti dėmesį“, – sako vaikų knygų leidyklos „Nieko rimto“ edukacinių renginių vadybininkas Saulius Valužis. – „Jam taip pat svarbu įtvirtinti naujai išmoktus dalykus ir tokiu būdu stiprinti savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi jausmą“.

S. Valužis kaip vieną geriausių būdų tą padaryti siūlo edukacinę priemonę „LOGICO Primo“. Šį Vokietijos ugdymo ekspertų parengtą žaidimą prieš gerą dešimtmetį pradėjo leisti dabar jau nebeveikianti leidykla „Kronta“, o šių metų pavasarį iš naujo atgaivino vaikų knygų leidykla „Nieko rimto“.

„Tuo metu dirbau „Krontos“ leidykloje ir bendradarbiaudami su kolegomis iš Vokietijos pradėjome leisti „LOGICO Primo“, – pasakojo S. Valužis. – „Ši edukacinė priemonė yra laikoma viena sėkmingiausių mokymosi sistemų pasaulyje, todėl netrukus sulaukėme teigiamų įvertinimų ir iš Lietuvos darželių.“

„Nutrūkus „LOGICO Primo“ leidybai, ikimokyklinio ugdymo įstaigų atstovai ir toliau teiravosi naujų rinkinių, o jau dabar sulaukiame džiugių reakcijų ne tik iš jų, bet ir iš darželinukų tėvelių“, – šypsojosi S. Valužis.

Vilniaus lopšelio-darželio „Pasaka“ direktorės pavaduotoja ugdymui Jolita Gedvilienė su „LOGICO Primo“ susipažino dar 2005 m. Pedagogė pabrėžė, kad ilgiau padirbus su „LOGICO Primo“ ji pastebėjo, kad ši priemonė itin praverčia darželių auklėtojams tuo, kad padeda individualizuoti veiklą. Vaikai gali mokytis tų dalykų, kurių, lyginant su bendraamžiais, jie dar nemoka. Arba, priešingai, gali imtis sudėtingesnio lygio, jei yra itin gabūs.

„LOGICO“ padeda vaikams išmokti bendradarbiauti, įgyti draugų, mokytis vieniems iš kitų. Kai, pavyzdžiui, du vaikai tą pačią užduotį atlieka sėdėdami vienas šalia kito“, – kalbėjo J. Gedvilienė, – „Vaikai labiau susikoncentruoja, užduotis atlieka savo tempu ir neatmestinai, įgyja naujų žinių ar įtvirtina žinomus dalykus.“

Pedagogė taip pat pabrėžė, kad įdedant, išimant korteles bei vedžiojant ratukus, vaikai išmoksta tikslių, koordinuotų judesių. J. Gedvilienė kaip šios ugdymo priemonės privalumą išskyrė faktą, kad komplekte esančios dalys yra skirtos skirtingo amžiaus vaikams, o jų temos yra aktualios ir atpažįstamos ikimokyklinukui. „Užduotys yra aiškios, todėl vaikas gali dirbti be didelės suaugusiojo pagalbos ir savu tempu“, – kalbėjo pašnekovė.

„LOGICO Primo“ sistema tiek darželių auklėtojams, tiek tėvams patogi tuo, kad turint vieną lentelę į ją galima dėti vis kitokias užduočių korteles. Tokiu būdu kelių komplektų užtenka ilgam. Šiuo metu interneto parduotuvėse ir knygynuose galima rasti užduočių komplektų 4 ir 5 metų amžiaus vaikams.

Panaršius internete galima rasti nemažai teigiamų tėvų atsiliepimų apie „LOGICO Primo“. Tėvai dažniausiai pabrėžia, kad žaidimas padeda nusiraminti net ir pačiam judriausiam vaikui, tai ypač svarbu prieš einant miegoti. Tarp minimų privalumų yra ir gebėjimo susikaupti ugdymas,  loginio mąstymo skatinimas, spalvų, formų, skaičių mokymasis. Tėvai taip pat džiaugėsi, kad žaidimas neturi atskirų smulkių dalių, kurios galėtų pasimesti ar, blogiau, atsidurtų mažųjų pilveliuose.

Tėvams, kurie nuspręs „LOGICO Primo“ išbandyti namuose, J. Gedvilienė pataria pirmiausia leisti vaikui pačiam susipažinti su priemone. Nereikia skubėti mokyti, o kištis tik tuomet, kai vaikas pats paprašys pagalbos. „Reikia leisti vaikui pačiam atrasti pasitikrinimo, ar teisingai atliko užduotį, būdą“, – sakė J. Gedvilienė. – „O atlikus užduotis nepamirškite pasikalbėti su vaiku, paklausti, kodėl jis pasirinko vienokį ar kitokį sprendimo būdą.“

Žaidimo leidėjai neabejoja, kad pasinaudojus ugdymo ekspertų patarimais ir atsižvelgiant į individualias vaiko savybes tėvai turi puikią progą paprastu ir nebrangiu būdu lavinti vaiką, jo koncentraciją ir ugdyti savarankiškumą.

Italų maginės fantastikos pažiba Silvana De Mari mėgstama visame pasaulyje, jos kūriniai išversti į aštuoniolika kalbų. Autorė vertinama už itin išraiškingus pasaulius bei jautriai pateikiamas bendražmogiškas problemas. Vieną gražiausių Silvanos De Mari kūrinių – jaudinančią istoriją „Paskutinis elfas“ pagaliau galima skaityti ir lietuviškai. Šiemet knygą išleido leidykla „Nieko rimto“.

Kalbai pasisukus apie maginės fantastikos (fantasy) knygas, paprastai abejingų nelieka. Žanro gerbėjai dievina šiuos kūrinius už laisvą vaizduotę, įspūdingus pasaulius su savomis taisyklėmis ir juose gyvenančiomis nepaprastomis būtybėmis. Jie sako, jog skaityti tokią knygą – tai keliauti po neatrastas žemes. Yra ir skeptikų, teigiančių, jog fantastika tėra pasakos vaikams ir suaugusiesiems, norintiems pabėgti nuo kasdienybės ir problemų. Vis dėlto net ir jie pripažįsta, kad tokie kūriniai skatina vaizduotę ir kūrybišką mąstymą, t. y. ne tik padeda atsipalaiduoti, bet ir suteikia įrankius realioms bėdoms spręsti.

Tačiau karts nuo karto parašoma knygų, kurios užburia abi skaitytojų grupes. Tokius kūrinius sieja ne tik meistriškai sukurti neregėti pasauliai ir įspūdingi nuotykiai. Ne mažiau svarbu literatūriškumas, išmoninga kalba ir alegorinė kūrinio prasmė, leidžianti per pasakišką siužetą naujai pažvelgti į istoriją, žmogaus prigimtį bei aktualias mūsų pasaulio problemas. Tai knygos, kurias su tokiu pačiu malonumu skaito vaikai, paaugliai ir jų tėvai, kiekvienas rasdamas vis kažką vertingo sau. Tai tokie kūriniai kaip J.R.R. Tolkieno „Žiedų valdovas“, U. Le Guin „Žemjūrės burtininkas“ ar A. Sapkowskio „Raganius“ (pastarosios knygos dėl stipresnio turinio vaikams dar nereikėtų skaityti). Arba italų rašytojos Silvanos De Mari „Paskutinis elfas“, knyga, skirta vaikams, tačiau sužavėjusi suaugusius skaitytojus ir sulaukusi išskirtinio kritikų dėmesio (Italijos H. Ch. Anderseno premija, „Bancarellino“ premija ir kt.).

Silvana De Mari – itin mėgstama Italijos rašytoja. Ji garsėja giliais, tačiau itin pagauliais kūriniais, kurių fantastinis pasaulis žavi įvairaus amžiaus skaitytojus – vaikus, paauglius ir suaugusiuosius. Knygoje „Paskutinis elfas“ autorė švelniai ir su gailesčiu vaizduoja mažąjį elfą, nerandantį savo vietos po saule, nes yra kitoks – paskutinis savo rūšies atstovas. Čia susipina nuostabi nuotykių istorija, humoras, kylantis iš elfo ir žmonių nesusikalbėjimo ir amžinieji klausimai – kas mes esame, ką galime nuveikti, kad pasaulis būtų gražesnis, kaip kovoti su neteisybe, priespauda. Knygoje galima įžvelgti komunizmo bei fašizmo kritiką, o mažojo elfo virsmas narsiu herojumi teikia vilties, jog visus sunkumus galima įveikti.

Pasaulyje, merkiamame nesibaigiančio lietaus, paskutinis elfas leidžiasi ieškoti paskutinio drakono, kad išsipildytų pranašystė. Žmonės šių paslaptingų būtybių bijo ir nesupranta, tačiau be pagalbos kelionė gali būti sunki. Dviejų dalių istorija apie paskutinį elfą ir paskutinį drakoną tinka įvairaus amžiaus skaitytojams – jaunesnieji mėgausis nuotykiais maginės fantastikos knygoje, o vyresnieji įvertins alegorinę kūrinio prasmę ir subtilų humorą.

Vienas svarbiausių kokybiškos literatūros bruožų – originalumas, kurio netrūksta Silvanos De Mari kūrybai. Bene smagiausia ir įdomiausia iš originalumo apraiškų – menininko gebėjimas  tai, kas įprasta ir pažįstama perkurti savaip, pažvelgti į nusistovėjusius dalykus naujai. Įpratote matyti visagalius elfus ir didingus, bauginančius drakonus? Pamėginkite pažvelgti į juos kitaip, galbūt ir jie turi trūkumų ir silpnybių. Arba keistų, juokingų įpročių. Silvana de Mari, regis, surenka visas maginės fantastikos klišes ir apverčia jas jei ne aukštyn kojom, tai bent uodegėlėmis į viršų. Ir ne bet kaip, o jaukiai, švelniai, skoningai. Ir su humoru. Todėl kuo daugiau teko skaityti apie elfus, drakonus ar kitokių nuotykių pasakojimų, tuo didesnį malonumą suteiks „Paskutinis elfas“. Nes tai taip šviežia, taip juokinga ir kartu taip gražu. O atsargiai į fantastiškus pasaulius žiūrintiems skaitytojams ši knyga atvers naujas duris ir galbūt paskatins juos pamėgti.

Tačiau kodėl į fantastinę literatūrą dažnai žiūrima skeptiškai, nors joje nagrinėjamos tos pačios amžinosios problemos, tik kitokioje erdvėje, leidžiančioje į jas pažvelgti iš šalies? „Paskutinio elfo“ autorė Silvana De Mari teigia, jog fantastinių knygų įvaizdį retkarčiais gadina serijos, kuriamos tik dėl finansinės naudos. Italų rašytoja priduria, jog tikrojoje fantasy literatūroje kalbama apie didžiąsias vertybes, net jei ir netiesiogiai.

Rašytoja pastebi, jog maginės fantastikos žanras leidžia per nuotykius, stebuklus, neregėtas vietas ir ypatingų galių turinčius personažus kalbėti apie aktualias mūsų pasaulio ir laikmečio problemas. Anot Silvanos De Mari, mažasis elfas bėgantis per lietų ir ieškantis išsigelbėjimo priešiškame pasaulyje tuo pat metu yra ir turkų besivejamas armėnų vaikas ar nuo esesininkų besislepiantis žydas. Rašytoja pabrėžia, jog, analizuojant maginės fantastikos kūrinius, išryškėja juose slypinti žmonijos istorija. O už burtų ir pranašysčių šydo glūdi viso pasaulio nuskriaustųjų ašaros ir kraujas. 

Silvana De Mari nuo pat mažens žinojo: bus gydytoja ir rašytoja. Ji teigia, jog medicininis išsilavinimas ir patirtis duoda žinių, reikalingų rašant knygas. S. De Mari dirbo chirurge Italijoje ir savanoriavo Etiopijoje. Vėliau nusprendė, kad sielos žaizdos kamuoja ne mažiau už kūno negalavimus, tad tapo psichoterapeute. Matydama, kiek aplink neteisybės, persekiojimų, diskriminacijos, skausmo, rašytoja pasirinko tai svarbiausiomis savo kūrybos temomis. 

Anot Silvanos De Mari, didžiausia jos kūrybos varomoji jėga – pyktis. Nereikėtų manyti, kad jos knygos pilnos šio neigiamo jausmo – greičiau priešingai. Rašytoja pyksta ant didžiųjų pasaulio blogybių – karo, bado, diskriminacijos, nekaltų žmonių persekiojimo. Norėdama išnaudoti savo pyktį, ji nusprendė rašyti pasakas apie šiuos dalykus. Tad kūriniuose ieško būdų, kaip jos herojai galėtų įveikti negandas ir neteisybę. Taip pyktis nukreipiamas teisinga linkme – ne griauti, o pastebėti negerus, taisytinus dalykus ir taip kurti gražesnį pasaulį.

„Kai elfas labai liūdi, liūdesyje magija paskęsta, kaip žmonės vandenyje. Tačiau senelė žinojo, kaip daryti magiškus dalykus. Jei įtemptai apie ką nors galvoji, tai virsta tikrove. Tačiau jei esi apimtas liūdesio, iš tavo galvos išeina tik liūdesys“, – rašo Silvana De Mari knygoje „Paskutinis elfas“. Jos knygose apstu nuotykių sūkuryje paslėptos išminties, padedančios savyje atrasti ne tik stiprybės, gerumo ir tikėjimo, bet ir pačios tikriausios magijos.

Eglė Devižytė

Ikimokyklinio amžiaus vaikus prižiūrintys suaugusieji kasdien susiduria su nemenkais ugdymo iššūkiais. Nesvarbu, ar vaikas lanko darželį, ar yra prižiūrimas individualiai namuose, suaugusiųjų pareiga stebėti, kad mažylis lavintų pastabumą, loginį mąstymą, mokytųsi koncentruoti dėmesį ir savarankiškai atlikti paprastas užduotis.

Vaikų ugdymas yra kompleksiškas procesas ir viena tobula priemonė neegzistuoja. Tačiau vaikų ugdymo ekspertai ir vaikiškų edukacinių priemonių leidėjai siūlo rinktis tokią, kuri geriausiai atitinka konkretaus amžiaus vaikų poreikius. 

„3–4 metų amžiaus ikimokyklinukui svarbiausia išmokti susikaupti ir koncentruoti dėmesį“, – sako vaikų knygų leidyklos „Nieko rimto“ edukacinių renginių vadybininkas Saulius Valužis. – „Jam taip pat svarbu įtvirtinti naujai išmoktus dalykus ir tokiu būdu stiprinti savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi jausmą“.

S. Valužis kaip vieną geriausių būdų tą padaryti siūlo edukacinę priemonę „LOGICO Primo“. Šį Vokietijos ugdymo ekspertų parengtą žaidimą prieš gerą dešimtmetį pradėjo leisti dabar jau nebeveikianti leidykla „Kronta“, o šių metų pavasarį iš naujo atgaivino vaikų knygų leidykla „Nieko rimto“.

„Tuo metu dirbau „Krontos“ leidykloje ir bendradarbiaudami su kolegomis iš Vokietijos pradėjome leisti „LOGICO Primo“, – pasakojo S. Valužis. – „Ši edukacinė priemonė yra laikoma viena sėkmingiausių mokymosi sistemų pasaulyje, todėl netrukus sulaukėme teigiamų įvertinimų ir iš Lietuvos darželių.“

„Nutrūkus „LOGICO Primo“ leidybai, ikimokyklinio ugdymo įstaigų atstovai ir toliau teiravosi naujų rinkinių, o jau dabar sulaukiame džiugių reakcijų ne tik iš jų, bet ir iš darželinukų tėvelių“, – šypsojosi S. Valužis.

Vilniaus lopšelio-darželio „Pasaka“ direktorės pavaduotoja ugdymui Jolita Gedvilienė su „LOGICO Primo“ susipažino dar 2005 m. Pedagogė pabrėžė, kad ilgiau padirbus su „LOGICO Primo“ ji pastebėjo, kad ši priemonė itin praverčia darželių auklėtojams tuo, kad padeda individualizuoti veiklą. Vaikai gali mokytis tų dalykų, kurių, lyginant su bendraamžiais, jie dar nemoka. Arba, priešingai, gali imtis sudėtingesnio lygio, jei yra itin gabūs.

„LOGICO“ padeda vaikams išmokti bendradarbiauti, įgyti draugų, mokytis vieniems iš kitų. Kai, pavyzdžiui, du vaikai tą pačią užduotį atlieka sėdėdami vienas šalia kito“, – kalbėjo J. Gedvilienė, – „Vaikai labiau susikoncentruoja, užduotis atlieka savo tempu ir neatmestinai, įgyja naujų žinių ar įtvirtina žinomus dalykus.“

Pedagogė taip pat pabrėžė, kad įdedant, išimant korteles bei vedžiojant ratukus, vaikai išmoksta tikslių, koordinuotų judesių. J. Gedvilienė kaip šios ugdymo priemonės privalumą išskyrė faktą, kad komplekte esančios dalys yra skirtos skirtingo amžiaus vaikams, o jų temos yra aktualios ir atpažįstamos ikimokyklinukui. „Užduotys yra aiškios, todėl vaikas gali dirbti be didelės suaugusiojo pagalbos ir savu tempu“, – kalbėjo pašnekovė.

„LOGICO Primo“ sistema tiek darželių auklėtojams, tiek tėvams patogi tuo, kad turint vieną lentelę į ją galima dėti vis kitokias užduočių korteles. Tokiu būdu kelių komplektų užtenka ilgam. Šiuo metu interneto parduotuvėse ir knygynuose galima rasti užduočių komplektų 4 ir 5 metų amžiaus vaikams.

Panaršius internete galima rasti nemažai teigiamų tėvų atsiliepimų apie „LOGICO Primo“. Tėvai dažniausiai pabrėžia, kad žaidimas padeda nusiraminti net ir pačiam judriausiam vaikui, tai ypač svarbu prieš einant miegoti. Tarp minimų privalumų yra ir gebėjimo susikaupti ugdymas,  loginio mąstymo skatinimas, spalvų, formų, skaičių mokymasis. Tėvai taip pat džiaugėsi, kad žaidimas neturi atskirų smulkių dalių, kurios galėtų pasimesti ar, blogiau, atsidurtų mažųjų pilveliuose.

Tėvams, kurie nuspręs „LOGICO Primo“ išbandyti namuose, J. Gedvilienė pataria pirmiausia leisti vaikui pačiam susipažinti su priemone. Nereikia skubėti mokyti, o kištis tik tuomet, kai vaikas pats paprašys pagalbos. „Reikia leisti vaikui pačiam atrasti pasitikrinimo, ar teisingai atliko užduotį, būdą“, – sakė J. Gedvilienė. – „O atlikus užduotis nepamirškite pasikalbėti su vaiku, paklausti, kodėl jis pasirinko vienokį ar kitokį sprendimo būdą.“

Žaidimo leidėjai neabejoja, kad pasinaudojus ugdymo ekspertų patarimais ir atsižvelgiant į individualias vaiko savybes tėvai turi puikią progą paprastu ir nebrangiu būdu lavinti vaiką, jo koncentraciją ir ugdyti savarankiškumą.

Kęstutį Kasparavičių galima drąsiai vadinti žymiausiu Lietuvos kūrėju vaikams. Per kelis kūrybos dešimtmečius jis pats parašė ir iliustravo keliolika knygų, buvo nominuotas prestižinėms H. K. Anderseno ir A. Lindgren premijoms, įrašytas į IBBY garbės sąrašą, iliustravo apie 60 kitų autorių knygų. K. Kasparavičiaus kūryba taip pat pelnė daugybę apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje bei metų knygų nominacijų.

Didžiulis ištikimų gerbėjų ratas šių metų birželio 2 d. dailininką galės sveikinti su 60-ies metų jubliejumi. Pats dailininkas apie gimtadienius ir jubiliejus sako, kad jam tai tėra skaičiukų magija, paremta skaičiumi nulis. „Nematau jokio skirtumo, ar tau sueina 58-eri, ar 59-eri, ar 60 metų“, – sako K. Kasparavičius. Tačiau su rašytoju tikrai nesutiktų visas būrys jo knygų laukiančių skaitytojų. Leidykla „Nieko rimto“ gegužės pradžioje išleido naują K. Kasparavičiaus iliustruotą knygą – brolių Grimų pasaką „Brėmeno miesto muzikantai“. Naujo leidinio gimimo ir jubiliejaus proga kalbėjomės su dailininku.

Kurį gimtadienį atsimenate geriausiai? Koks jis buvo?
Labiausiai atsimenu tai, kad visada norėjau nuo tų gimtadienių šventimo išsisukti. Ir jie visada buvo labai paprasti. Susirenka šeimos nariai, ateina keli draugai, pasėdim, pašnekam ir tiek.
Kitą vertus, gal tas bėgimas nuo gimtadienių šventimo tėra noras išvengti minčių apie tai, kaip greitai bėga laikas? Taip ir nesuprantant, kas tas paslaptingas padaras, praryjantis mūsų valandas ir net dienas.
Gal vienintelis tikrai įsimintinas gimtadienis buvo, kai man suėjo 18 metų. Bet čia dėl labai aiškių priežasčių, kurias visi puikiai suprantam ir žinom. Tiesiog maždaug tuo metu mes paprastai baigiam mokyklą ir įgyjam daugiau teisių ir laisvių. O laisvė man, kaip hipių kartos vaikui, visada buvo, yra ir bus labai svarbi.

Papasakokite, kaip atrodo Jūsų darbo stalas. Kokius įrankius ir priemones ten galima rasti?
Mano darbo stalas yra vienas svarbiausių mano daiktų. Jis tikrai svarbesnis už šaldytuvą,  spintą ar lovą ir pagal svarbumą gali varžytis nebent su muzikiniu centru, o jam nusileidžia tik garsumu. Tai masyvus medinis staliaus darbo stalas, o stalviršio plotas 1x2 m. Taigi tikrų tikriausias griozdas.
Ant jo telpa begalė daiktų: medinis paaukštinimas piešimui, krūvos knygų, dažų dėžutės, dažų tūbelės, teptukai, pieštukai, trintukai, keli saldainiai (jie neužsibūna ilgai), žirklės, peiliai, indas vandeniui ir keli neaiškios paskirties indeliai, liniuotės, balta fajansinė paletė, stalinis šviestuvas, keletas distancinio valdymo pultelių ir… vos nepamiršau paminėti, iliustracijos, kurias tuo metu piešiu.
Nepaisant, kad tų daiktų daiktelių gana nemažai, visus juos stengiuosi surikiuoti labai tvarkingai, todėl mano stalas, kad ir kaip bebūtų keista, viena tvarkingiausių vietų mano namuose.

Jūsų knygos įvertintos visa gausybe apdovanojimų, darbai eksponuojami Lietuvoje ir užsienyje, Jūs pats daug keliaujate. O kaip įsivaizdavote dailininko gyvenimą prieš rimtai atsidėdamas jam?
Įsivaizdavau šiek tiek kitaip, bet tikrovė pranoko mano lūkesčius. Kadangi esu intravertas, todėl galimybė dirbti vienam, niekieno netrukdomam, visada man atrodė labai viliojančiai. 
Dabar galvoju, kad tai turbūt pati nuostabiausia profesija pasaulyje ir jeigu reiktų vėl pasirinkti, nė nemąstęs vėl pasirinkčiau tą pačią kad ir 100 kartų. Būdamas dailininku (o dar truputį ir rašytoju) gali pats sau susikurti tokį pasaulį, kokio nori ir kuriame gyventi tau geriausia. Kur bet kada gali pabėgti ir pasislėpti nuo to, kas tau nepatinka ar erzina. Galbūt iš šalies daug kam toks gyvenimo būdas atrodo nuobodus ir neatitinka įsivaizdavimų apie tikro menininko gyvenimo būdą, bet man tai yra kaip tik tai, ko aš visada troškau.
Keliauti pradėjau ne taip ir seniai, maždaug prieš šešerius metus. Nors jau spėjau nemažai aplėkti, bet galvoju, kad reikėjo pradėti savo keliones truputį anksčiau. Ypač man patinka, kad tos mano kelionės nėra tipiškos poilsinės-turistinės, o veikiau darbinės. Jose nereikia nuobodžiai voliotis kur nors paplūdimyje ar slankioti kartu su turistų grupe paskui gidą. Čia susitinki ir daug bendrauji su tikrais žmonėmis, pamatai tikrą realų jų gyvenimą ir aplinką. Kiekviena kelionė net į patį skurdžiausią pasaulio kraštą tave praturtina, nes ten sužinai daug dalykų, kurių savo šalyje nebūtum suradęs, o draugų ir pažistamų ratas ten pabuvus vis plečiasi. Tos mano kelionės labai glaudžiai susiję su mano knygomis ir ypač su jų leidyba užsienio kalbomis. Neseniai mano knygelė „Povandeninė istorija“ buvo išleista slovėnų kalba, o „Sodininkas Florencijus“ vengrų. Ir tai jau 18-ta užsienio kalba, kuria yra išleistos mano knygos. Taigi jau apkeliavau didžiają dalį Europos, pradedant tokiomis artimomis šalimis kaip Latvija ar Ukraina, šiek tiek tolimesnėmis kaip Italija ar Kroatija, kur buvau jau 4 kartus ir baigiant mano be galo mylimomis Lotynų Amerikos šalimis Meksika ir Kolumbija, taip pat Pietų Korėja ir Jungtiniais Arabų Emyratais.

Knygų mugės, įvairių renginių metu Jūs daug bendraujate su vaikais. Regis, pažįstate juos kaip nuluptus. Ką galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinę jaunąją kartą? Palyginkite ją su savimi vaikystėje.
Taip, pastaruoju metu su vaikais nemažai bendrauju, bet nemanau, kad juos labai gerai pažįstu. Dažniausiai vaikus įsivaizduoji tokius, kokius atsimeni pats save iš vaikystės. O juk tai skirtingos savarankiškos asmenybės, nebūtinai panašios į tave, kai buvai vaikas. Net mano paties vaikai visai nepanašūs į mane.
Man patinka, kai per tuos mano renginius-paišymus vaikų būna ne per daug. Tada gali su kiekvienu bent keliais žodžiais persimesti. Taigi kiekvienas toks renginys yra atradimas man pačiam. Bendravimas su vaikais suteikia galimybę nors trumpam sugrįžti į vaikystę, pasijusti jaunesniu ir suprasti, kad tos problemos, kurias kartais pats sau susikuri, nėra nei labai rimtos, nei labai svarbios.
O dabartiniai vaikai man patinka dėl to, kad jie nėra tokie susikaustę, nedrąsūs ir užsisklendę, kokie mes kažkada buvom. Su jais smagu pasikalbėti apie ką tik nori.

Būsimo gimtadienio proga išduokite kokį nors dalyką, kurio Jūsų gerbėjai dar nežino apie Jus? :)
Kadangi tų visokiausių intervių jau daugybę kartų įvairiomis progomis esu davęs, tai nelabai pamenu, ko ten esu prirašęs ar prikalbėjęs. Galbūt nesu minėjęs, kad mano mėgstamiausios sultys yra Kolumbijoje augančių guanabanų sultys. Tai baltos, tirštos lyg koks jogurtas sultys, o jų skonis tiesiog nepanašus į nieką.

Baigėte chorinio dirigavimo specialybę. Spėju, kad muzika Jums – artima. Kokią muziką mėgstate ir kokios dažniausiai klausote?
Muzikos mokiausi beveik 11 metų. Nors tikrai nebuvo lengva, bet dėl to nė kiek nesigailiu. Po to studijavau Dailės institute ir tapau dailininku. Tačiau muzika mane lydi visą gyvenimą.
O kai dirbu, tai ji skamba mano namuose nuo ryto iki vakaro. Muziką klausau gana įvairią, nuo 70-tųjų roko iki klasikos.
Vis dėlto šiuo metu labiausiai mėgstu senąją baroko muziką. Ji labai ilgai buvo visiškai užmiršta ir beveik neatliekama, o jeigu ir atliekama, tai taip prastai ir neteisingai, kad skambėjo kaip tikras nesusipratimas. Ir tik prieš keletą dešimtmečių senosios muzikos specialistų dėka ji vėl buvo prikelta naujam gyvenimui. Ir dabar atliekama autentiškais baroko laikų instrumentais ir tokiu būdu, kaip buvo atliekama savo klestėjimo laikais, ji vėl skamba gražiai, didingai ir jaudinančiai. Jokio kito laikotarpio muzika man nesuteikia tiek daug naujų, netikėtų ir labai malonių atradimų.

Ar turite kokių nors kūrybinių autoritetų (nebūtinai dailėje ir literatūroje)? Galbūt yra tekę su kuriuo nors iš jų pabendrauti gyvai?
Man autoritetai buvo mano tėvai, broliai, žmona, draugai ir vaikai. Ypač vaikai, kuriuos savo metu ne tiek aš auklėjau, kiek jie mane. Ir tai jie daro iki šiol, už tai aš jiems esu be galo dėkingas.
Kiekvienas sutiktas žmogus gali tapti tau svarbus, bet gali tokiu ir netapti. Kartais sutinki žmogų ir bendrauji su juo tik kelias dienas, kelias valandas ar keliolika minučių ir daugiau po to jo niekad nebepamatai. Bet atsimeni jį labai aiškiai ir ilgam, nes jis palieka tavyje kažkokį neišdildomą pėdsaką. Ir kartais net nežinia kodėl.
Štai dabar kai bandau sudėlioti į eilę paskutiniu metu man įstrigusius žmones, susidaro tokia gana keistoka kompanija: Filosofas Leonidas Donskis, su kuriuo susitikome ir susipažinom praeitą žiemą mažame rūke paskendusiame Lombardijos miestelyje Castel Goffredo, Jo Didenybė Sharjah šeichas Sultan bin Mohamed Al-Qasimi, kuris užsuko pasisveikinti, man su vaikais bepiešiant žirafą Sharjah (JAE) knygų mugėjė praeitą mėnesį, ten pat sutikta nuostabi knygų iliustruotoja Francesca Dafne Vignaga iš Italijos, lengvai pamišęs dėl mano knygų meksikietis studentas, sutiktas Guadalajaros knygų mugėje, toje pačioje mugėje trumpi, bet labai įsimintini susitikimai su garsiuoju Katsumi Komagata ir Aderseno medalio laimėtojais Anthony Browne ir Jutta Bauer, kelių valandų klaidžiojimai su linksmąja kolumbiete Angelica po Bogotos senamiestį La Candelaria (tiesą sakant, net nežinau, kas ji tokia buvo) ir…kur jau čia visus išvardinsi.
Kita vertus, nenoriu čia tvirtinti, kad įdomių žmonių galima surasti tik kažin kur toli už jūrų marių. Jų pilna čia pat, visai greta. Tarkim, gretimoje mano namo laiptinėje.   

Knygynuose jau galima rasti Jūsų iliustruotą Brolių Grimų pasaką „Brėmeno miesto muzikantai“. Lietuviškai tekstą eiliavo Jūsų brolis Ramūnas. Ar tai pirmas kartas, kai Jūsų abiejų pavardės atsiduria ant tos pačios knygos? 
Labai džiaugiuosi, kad ta knygelė jau pasirodė knygynuose. Tos dvi vienodos mūsų pavardės ant knygų atsiduria jau ne pirma kartą. Esu iliustravęs vieną brolio poezijos knygelę maždaug prieš 25 metus. Lygiai tos pačios dvi pavardės buvo ir ant dar vienos knygelės. Tai 1989 m. išleista knygelė vaikams „Toj pirkelėj seneliukas“ su mano tėčio Jono Kasparavičiaus eilėmis. Nors tos abi knygelės atrodo visai kuklutės, bet man jos labai svarbios. O ši paskutinioji „Brėmeno miesto muzikantai“ tai ir visai prašmatni.

Tradicinis klausimas kūrėjui jo jubiliejaus proga: kokie artimiausi kūrybiniai planai?
Mano iliustracijos, tekstai, knygos, kelionės, draugai, kūrybinės dirbtuvės su vaikais ir šiaip kasdienis gyvenimas tiek tarpusavyje susipynę, kad nebegaliu atskirti, kur čia kūryba, o kur ne. Taigi planuoju ir toliau toje painiavoje kapstytis ir niekada neišsikapstyti.

Gintarė Jautakaitė – Amerikoje gyvenanti lietuvių dainininkė, kompozitorė, pianistė ir poetė. Daugelis ją prisimena kaip pirmąją G. Kuprevičiaus „Kregždučių“ atlikėją, Dainų šventės solistę. O birželio pradžioje Lietuvos klausytojams atlikėja pristatė savo naująjį projektą – lopšinių rinkinį „Kur nakties lelijos žydi“. Specialiai šiam albumui piešinius kūrė žinoma dailininkė Sigutė Ach, rinkinyje yra ne tik CD, knygelė su lopšinių tekstais, bet ir atvirukas.

Albume „Kur nakties lelijos žydi“ galima rasti ne tik lietuvių kalba, bet ir norvegiškai ar net japoniškai įdainuotas lopšines. Apie tokią lopšinių interpretaciją, muziką ir bendrus kūrybinius projektus interviu pasakoja G. Jautakaitė ir S. Ach.

Gintare, 2009 m. išleidote pirmąjį albumą lietuvių kalba, o birželį pasirodė antrasis – lopšinių – CD. Papasakokite kaip jis gimė.

Šis antrasis albumas brendo jau senokai. Kai dainuodavau improvizuotas lopšines savo mažyliams ne kartą galvodavau sau, kad reiktų užfiksuoti šią ar kitą neblogą melodiją. Po to jas pamiršdavau ir eidavo vis naujos. Apskritai ilgai nemėgstu tos pačios muzikos, mėgstu kaitą, o savo muzikos po to, kai išleista, niekad neklausau. Nebent koncertuoju. O šių lopšinių teks klausyti dažnai, nes mano dukrytė kol kas dar neatsiklausė ir kas vakarą prašo vėl ir vėl klausytis. 
Lopšinių rinkinio idėją man daug kas yra piršę, bet ji man neatrodė labai intelektualiai įdomi, todėl vis atidėliojau. Bet mano draugės – japonės, norvegės – prašydavo ką nors parašyti vaikams, todėl atėjo mintis sujungti koloritus, visą puokštę folkloro užuominom pagrįstos muzikos – tada pradėjo darytis labai įdomu. Tuomet pagalvojau apie įvairias kalbas ir jų muzikinį tonalizmą, melodiškumą... Tapo aišku, jog šis projektas gali būti labai įdomus ir naudingas daugeliu aspektų. Rinkinys yra ir dekoratyvinis, ir psichologinis, mokomasis, vaiko intelektą plečiantis, ir žingeidumą vystantis, estetinį aštrumą puoselėjantis produktas. 
Tad leidausi į svajones, planus ir pradėjau galvoti apie vizualinę viso šio dalyko pusę, kai susitikome su Sigute Ach. Tai mane dar labiau pastūmėjo sukurti albumą.

Lopšines atliekate net penkiomis kalbomis. Kodėl pasirinkote tokią interpretaciją?

Kalba – tai beveik muzika. Kiekviena kalba turi ritmą, savo melodingumą, savo temperamentą, ir daugybę daugybę kitų, tautą formuojančių dalykų. Klimatas, geografinė vieta, gamtos tipas, daug kitų dalykų susijusių su tautos kalba formavo ne tik žmogaus išvaizdą, charakterį, bet ir kalbos ypatumus ir bruožus. Todėl svetimą kalbą galima išmokti, bet pajausti beveik neįmanoma, iš ten ir akcentas.
Man šie dalykai yra be galo įdomūs. Miego fiziologija man taip pat labai įdomi. Ją studijavau Niujorko Integracinės medicinos ir mitybos institute. 
Vaikų miegas, poilsis, psichinis stovis, psichologinė pusiausvyra, sveikas miegas neprasideda ir nesibaigia tik maistu. Bet dvasinis maistas, kad ir meno pavidalu – tai vaiko ateities gerbūvio, ramybės, intelekto ir charakterio vystymosi pagrindas.
Sava kalba – tai stimuliatorius, budintojas, proto veiklos aktyvintojas, tai vaizduotės žadintojas ir t. t. Taip ir turi būti. 
Svetima kalba taip pat stimuliuoja, tik kitaip. Ji veikia atpalaiduojančiai, net raminančiai, neįpareigojančiai, protas nuvargsta, suvangėja, pasyvėja – traukia į miegą, ir ne vien vaikus. Bet miegas – tai stebuklingas dalykas. Įspūdžiai su pozityviais emociniais elementais prieš miegą – tai atminties eliksyras. Absoliučiai. Jei studijuojantys nori gerai ką nors įsiminti prieš egzaminą – tegul pasimoko prieš miegą ir su gera muzika. 
Tad svetima kalba vaikui – labai svarbus naujas smegenų ląsteles gaminantis elementas, prietaisas. O tie nauji junginiai, kontaktai, ląstelės sparčiausiai vystosi miego metu. Todėl miegaliai dažnai būna ne tinginiai, kaip folkloras mėgdavo sakyti, o įdomūs, talentingi, protingi ir gabūs žmonės. 
Mano albume kalbos kaitaliojasi, kad vaikams nepraeitų smalsumas, kad jie nuo svetimų kalbų nenuvargtų per daug. 
Tokie vaikai žinos daugybę žodžių, lygins jų skambesį, toną su sava kalba, derins juos su atmintimi, domėsis. O svarbiausia – tie žodžiai įstrigs atmintin ilgam laikui. Suaugę tokie vaikai žaibiškai išmoksta kalbas, yra imlūs, drąsūs, nebijo tarčių ir kalbų melodingumo, jei tenka jų mokytis.
Norėjau kaip galima arčiau išreikšti muzikinį melodijos ir harmonijos „kelionės“ dainoje autentiškumą savitą tai ar kitai tautai – tai man buvo įdomu. 
Tai svarbu ir dėl to, jog šį savo darbą laikau ir pažintiniu, ne dekoratyviniu. Mano lietuviškos dainos juk neskamba itališkai, tad norvegiškos taip pat neskamba niekaip kitaip, tik norvegiškai, o japoniška lopšinė – tikrai japoniškos prigimties. Šias tautas rinkausi ne tik dėl to, kad jų kalbos man yra be galo gražios, bet ir dėl to, jog šių tautų natūrą, charakterį, meną, etnografiją, kalbų skambesį, muziką, žmones žinau labai labai gerai ir žaviuosi labai seniai ir giliai. Tad tikrai pasistengiau ir dirbau su daugybe ekspertų ir draugų labai glaudžiai ir ilgai dėl tarimo, visokiausių kalbos akustikos ir artikuliacijos dalelyčių tam, kad mažyliai nenukentėtų nuo kokio nors mano netyčia peršamo defekto, bet būtent pasisemtų kuo tikslesnio tos tautos tos kalbos įspūdžio bei pavyzdžio. Dirbome tol, kol visos mano draugės buvo patenkintos rezultatu, kitaip šis diskas nebūtų išvydęs nė jokios dienos šviesos. Mano vokalas kartais privalėdavo skambėti gana neatpažįstamai, net svetimai. Bet to reikalavo būtent tos ar kitos kalbos muzikinė išraiška, tad man pačiai buvo nauja, įdomu, netikėta...

JAV gyvenate nuo 1982 m. Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą? Kiek Jūsų veiklos ir gyvenimo vis dar siejasi su mūsų šalimi?

Į Lietuvą grįžtu kasmet, kartais koncertai įvyksta numatytai, kartais be numatymo... Įvairiai ir įdomiai atsitinka. Mano vaikams Lietuvoje be galo smagu ir sava bei įdomu. Mano sūnūs didele dalimi užaugo Lietuvoje, Palangoje, teatruose, koncertuose, labai puoselėjami ir mano tėvelių bei sesutės. Taip pat ir Elžbietėlė. Ji šiame albume dainuoja nemažai ir tik lietuviškai. Ir net mano sūnūs Jasonas ir Martynas dalyvauja (jie net nežinojo, dabar jau žino), nes prireikė naujagimių kalbos, o tai aš išsaugojau juostoje. Tad po nedidelių technologinių stebuklų ir jie atsidūrė vienoje lopšinėje.

„Kur nakties lelijos žydi" yra bendras Jūsų ir dailininkės Sigutės Ach kūrinys. Kaip pradėjote bendrauti su Sigute? Papasakokite apie kūrybinį procesą.

Su Sigute bendraujame jau keletą metų, labai žaviuosi jos kūryba, knygomis, viskuo. Ji stebuklinga fėja su neapsakoma fantazija. Nuostabu, kad ji savo talentu dalijasi su vaikais ir moko juos piešti. Mes esame kalbėje apie tai, kad būtų nuostabu sujungti savo menus į vieną. Tad būtent taip ir padarėme, taip ir gimė šis kūrinys. Jos piešiniai, visa spalvų ir linijų estetika neapsakomai natūraliai jungiasi su mano muzikine išraiška šiame projekte, mano manymu, mes čia dirbome lyg vienas žmogus, o ne du, tikrai. Bet tai sakydama turiu pabrėžti, kad ji mane ir papildo, tai nėra vien iliustracija, jos darbai, anksčiau mano matyti, padarė nemažą įtaką ir šiai muzikai bei jos pobūdžiui. Kartais, įsivaizduodama tą ar kitą būsimą lopšinę, bandydavau įsivaizduoti kaip ji skambėtų, jei Sigutės piešinys turėtų garsus? Kaip dainuotų Sigutė. Kokia būtų poezija? Buvo labai įdomu dirbti remiantis ne vien savo prigimtimi, bet ir išeinant iš jos pasivaikščioti po kitas pievas... Žvaigždynus... Ežerėlius...

Kokiam klausytojui skiriate naująjį albumą?

Klausytojas bus įvairus, aš manau. Ir dar negimęs. Ir naujagimis. Ir vaikučiams skiriu šį darbą, ir visokiausio amžiaus žmonėms. Kam tik reikia ramybės, grožio, intrigos, netgi humoro – tam ir skirtas šis projektas. Tai mano saulės zuikutis visokiausių tautybių mažiems ir dideliems klausytojams. Tai mano svajonių tiltelis visiems į vaikystės ir ateities pasaulius. Tai, galbūt, istorija... su tęsiniu, kas žino.

Sigute, albumas „Kur nakties lelijos žydi“ yra puoštas Jūsų piešiniais. Ar tai pirmas kartais, kai Jūsų darbai atsiduria ne ant knygos, o ant CD? 

Keletą audiopasakų puošiau savo iliustracijomis, tai buvo lyg mano iliustruotų knygų tęsiniai. O muzikinius kūrinius iliustruoju pirmą kartą. Tai daug labiau subjektyvus procesas, nes herojai – lopšinės, jas girdi, jauti… Man labai padėjo mano pomėgis lieti abstrakčias miniatiūras ir vėliau jas interpretuoti.

Kaip prasidėjo Jūsų ir Gintarės bendradarbiavimas? Kaip susipažinote?

Gintarės kūrybą žinojau dar nepažindama jos asmeniškai, o susipažinome per Tūkstantmečio dainų šventę 2009-aisiais. Ji – solistė, aš – vaikų dienos dailininkė, abi buvome pakviestos į šventinį pobūvį ir ten besišnekučiuodamos greit pajautėm, kad turime daug bendro. Abi pakylėtos, svajotojos, jautriai interpretuojančios realybę, tikinčios, kad šviesios natos ir grožis išgelbės pasaulį. Po kiek laiko Gintarė pasiūlė iliustruoti jos naują albumą ir aš sutikau.

Muzika Jums – fonas, įkvėpimo šaltinis ar..?

Būsena. Man patinka mintis, kad visa, kas mus supa, tėra vibracija, o harmoninga muzika yra vibracija, sugrąžinanti mus į vieningą būtį su Visata.

Kokie ėjimo miegoti ritualai buvo Jūsų šeimoje, kai vaikai buvo dar maži? 

Arba dainuodavau, arba niūniuodavau ką nors iš tautinio repertuaro, tik sulėtintai. O kartais prodainiu skaitydavau pasakas, visko prisigalvodavau. Mano mažyliai, nors ir pavargę, lengvai nepasiduodavo. Bet pasaka prieš miegą, sekama vis tyliau ir tyliau, su paniūniavimais, labai padėdavo.

Nerimas ir baimė yra natūralios žmogaus emocijos. Jos net gali mums padėti, jei sugebame jas išnaudoti savo labui. Suaugusiam tai nėra labai sudėtinga. Tačiau vaikai baimę išgyvena stipriau. O nesulaukus tinkamos pagalbos, ji gali pakenkti ne tik vaikystėje, bet ir vėliau.

Baimių yra begalės. Kai kurie bijo tamsos ir naktinių košmarų, kitiems paniką kelia vienatvė ar svetimi žmonės, treti nerimauja dėl ateities ar netikėtų permainų. Sąrašą galima tęsti be galo.

Nedidelėmis dozėmis baimė gali būti naudinga. Šioks toks nerimas prieš svarbius įvykius priverčia pasitempti, atidžiau pasiruošti. O natūrali skausmo ir mirties baimė sulaiko nuo neapgalvotų, pavojingų veiksmų.

Blogiau, kai šis jausmas tampa nuolatiniu palydovu. Neretai taip nutinka vaikystėje. Mažylių baimių sąrašą pailgina dar nepažįstami objektai, laki fantazija, stipriau išgyvenami įspūdžiai.

Dažnai tėvai tikisi, kad vaikas baimes išaugs. Tačiau taip gali ir nenutikti, o nenugalėtos baimės auga kartu su vaiku ir ateityje gali padaryti nemenką žalą.

Vaikai dažniausiai gan akivaizdžiai parodo savo baimes. Tačiau nerimas būna ir užslėptas. Tokiu atveju jis gali pasireikšti neklusnumu, pykčiu, miego sutrikimais, nuovargiu ir net pilvo skausmais.

Padidėjęs nerimas gali būti įgimtas, paveldėtas. Kaip teigia specialistai, nemaža dalis vaikų gimsta su tokiu temperamentu, didesniu jautrumu aplinkai. Tačiau padidinti vaiko jautrumą baimėms gali ir tam tikri auklėjimo įpročiai. Pernelyg didelis tėvų rūpestingumas skatina vaiko nesavarankiškumą, o tai ilgainiui nuslopina jo imunitetą netikėtumams, stresinėms situacijoms, gebėjimą priimti sprendimus. Taip pat neigiamai gali paveikti pernelyg aukštas reiklumas ir kritiškumas, dėl kurio mažylis ilgainiui įsibaimina padaryti ką nors, kas bus nepalankiai priimta. Tokiu atveju vaikas gali imti vertinti save kritiškai, nuolat jausti įtampą dėl savo elgesio. Ypač, jei į jo baimes atsakoma juoku ar raginimu neišsigalvoti nebūtų dalykų. Ikimokykliniame, ypač 5–6 metų amžiuje itin paveikia ir skaudūs išgyvenimai, netektys, nuolatinės problemos aplinkoje.

Vaikui augant keičiasi ir jo baimės. Neretai fantazijas pamažu pakeičia vis realesnių pavojų prisibijojimas. Tačiau tai nereiškia, kad viena ar kita baimė yra menkesnė. Reaguoti reikia net į pačias nereikšmingiausias.

Įveikti perdėtą nerimą ir baimes gali padėti šios srities specialistai, jų taikomos elgesio terapijos. Tačiau padėti mažyliams galima ir namų sąlygomis. Tuo labiau, kad tikrai ne visiems reikia specialisto pagalbos, o tėvų rūpestis yra puikiausia prevencinė priemonė užkirsti kelią rimtesnėms problemoms.

Mažiesiems tėvai yra pavyzdys, juos stebėdami jie nejučia formuoja savo elgesį. Jeigu tėvai ramiai reaguoja į iškilusius sunkumus, nepatogias situacijas, drąsiai, tačiau be streso ir riksmų priima sprendimus, vaikui sukuriamas įspūdis, kad viskas įveikiama ir bijoti nėra ko. O jei vaikas kažko išsigąsta, visuomet derėtų išsiaiškinti, kas ir kodėl jį taip paveikė ir pasistengti nuraminti. Jei tai daiktas, gyvūnas ar gamtos reiškinys, tereikia suteikti jam daugiau žinių apie gąsdinantį objektą, paaiškinti jo naudą ar pateikti gerąsias puses. Čia labai padeda pasakos, knygos. 

Pavyzdžiui, Levio Pinfoldo paveikslėlių knygoje „Juodas šuo“ atskleidžiama, kad kartais tereikia atidžiau pažvelgti į bauginančius dalykus ir pasirodys, kad jie ne tik nebaisūs, bet net visai mieli. Šioje istorijoje šį žygdarbį atlieka pati jauniausia šeimos narė, kuri vienintelė neišsigąsta juodojo šuns ir su juo susidraugauja.

Baimes nugalintys ir sunkumus įveikiantys personažai tarsi dar vienas autoritetas patvirtina, jog viską galima įveikti. Žinoma, jautriems vaikams knygas reikia rinkti atidžiai, kad jos dar stipriau neįbaugintų. Vilniaus edukologijos universiteto dėstytoja, docentė Margarita Pileckaitė-Markovienė sako, jog mažyliai mėgsta baisuoklius, baubus ir panašius personažus, tačiau netoleruoja nelaimingų pabaigų. Į tai reikia atkreipti dėmesį renkantis, ką skaityti.

Vieną tokių knygų, atitinkančių terapinius reikalavimus, neseniai išleido leidykla „Nieko rimto“. Tai ispanų rašytojos Carmen Gil dešimties istorijų rinkinys „Narsuoliai irgi bijo“. Kadangi baimė yra fantazijos padarinys, tai ir įveikti ją lengviau fantazuojant. Vaikai neretai bijo realių, kasdienių dalykų: šunų, įprastų vizitų pas stomatologą arba kad pasimes jų mylimas žaisliukas. Knygos istorijose veikia iliustratorės Annos Lauros Cantone sukurti vaikų personažai, išgyvenantys panašius neramumus. Kiekvienoje istorijoje pagrindinis personažas įveikia savo baimę ir tampa tikru narsuoliu. Padedant šioms įkvepiančioms istorijoms ir tėvų paaiškinimams vaikui kur kas lengviau atsikratyti jį kamuojančių jausmų.

Ne tik knygų turinys, bet ir pats skaitymo procesas padės vaikui atsipalaiduoti ir jis pasijus saugus. Patartina perskaičius istoriją pasikalbėti su vaiku, paklausti, kokias emocijas, jausmus jam sukėlė pasakojimas, pabandyti kartu sukurti kitokią jo baigtį, rasti daugiau būdų herojaus baimei nugalėti.

Svarbiausia nenumoti ranka į vaikų baimes, kalbėtis apie tai su mažaisiais ir pasirūpinti, kad jos būtų įveikiamos vos pasirodžiusios.

Australų rašytojas Johnas Flanaganas pasaulyje bestseleriu tapusią „Žvalgo mokinio“ seriją pradėjo rašyti norėdamas paskatinti dvylikametį sūnų susidomėti skaitymu. Ir jam puikiai pavyko: J. Flanagano knygos padeda atrasti skaitymo džiaugsmą jaunuoliams visame pasaulyje ir nuolatos puikuojasi „New York Times“ bestselerių sąrašuose. Šiame pokalbyje autorius dalijasi sėkmės patarimais ir kūrybine patirtimi.

Papasakokite apie „Žvalgo mokinio“ seriją.
Kai mano sūnui Michaeliui buvo maždaug 12 metų, jis visai nesidomėjo skaitymu. Taigi aš parašiau apsakymų seriją apie veikėją vardu Vilis, kuris labai panašus į Michaelį. Maniau, kad tai paskatins jį susidomėti istorijomis. Ir buvau teisus. Parašiau apie dvidešimt istorijų per penkis mėnesius. Ir nuo tada jos gulėjo nenaudojamos 15 metų. Sudėti jas į knygą mane paskatino dukra Katy. Na, dabar „Žvalgo mokinio“ seriją sudaro 12 knygų.

Koks jausmas žinoti, jog padedi ne tik sūnui, bet ir daugybei kitų vaikų?
„Kuklus“ yra pirmas žodis, šaunantis man į galvą. To aš niekada nesitikėjau. Tik mėginau užimti ir pralinksminti skaitytojus. Žinojimas, kad kai kuriems jų padėjau (ir, atrodo, kad nemažam skaičiui) išmokti džiaugtis skaitymu verčia mane jaustis padarius šį tą tikrai vertingo. Juk iš tikrųjų pakeičiau žmonių gyvenimus savo istorijomis ir personažais. Mane žavi šis faktas. Ir aš tikrai labai, labai tuo didžiuojuosi.

Kai tik pradėjote rašyti, kaip manėte, kiek vaikų skaitys jūsų knygas?
Nenumaniau. Tik tikėjausi, kad kas nors skaitys. Aš nustebintas ir sužavėtas, kaip viskas pasisuko.

Sunku nuosekliai rašyti knygą? Ar kada nors „įstringate“? Jei taip, tai ką tuomet darote?
Ne. Iki šiol dar niekada nesu įstrigęs (pabeldžia į medį). Tikriausiai taip yra todėl, kad prieš pradėdamas rašyti aš visuomet apgalvoju visą pasakojimą. Sugalvoju istoriją, tuomet sudarau kiekvieno skyriaus planą su svarbiausiais įvykiais. Ir laikausi šio plano rašydamas. Rašau skyrių po skyriaus kasdien, nuo pirmadienio iki penktadienio. Taip visada žinau, ką rašysiu toliau.

Kaip sugalvojate naujas istorijas?
Kartais galvoju apie vietą, kurioje norėčiau, kad atsidurtų mano veikėjai. Aštunta ir devinta dalys nuo to ir prasidėjo. Buvau Airijoje ir pagalvojau: „Tai būtų gera vieta“. Po to atėjo idėja apie apgaviką, skelbiantį netikrą religiją. Panašiu principu pradėjau ir dešimtą dalį. Norėjau, kad istorija vyktų šalyje, panašioje į Japoniją, kur dabar gyvena mano sūnus Michaelis. Kai vis labiau ir labiau įsijauti į istorijos planavimą ir naujas idėjas, kartais išties sunku atsiminti, kaip ją pradėjai.

Kas įkvėpė sukurti Holto personažą? Ir kaip, Jūsų nuomone, personažai keičiasi su laiku?
Holto personažą, kurį sukūriau prieš keletą metų, įkvėpė mano šeštos klasės mokytojas. Tai buvo gana netikėta man pačiam. Anksčiau apie tai nesusimąsčiau, kol nepradėjau rašyti knygų ir leisti veikėjams augti ir formuotis mano mintyse. Visada maniau, kad tai vien mano vaizduotės kūrinys. Tada supratau, kaip realus asmuo nesąmoningai gali įsilieti į kuriamą personažą. Veikėjai dažnai būna kažkuo panašūs į žmones, kuriuos pažįsti. Be to, kad Holtas yra mano šeštos klasės mokytojas, o Vilis – mano sūnus Michaelis, Horacijus sukurtas remiantis sūnaus geriausiu draugu Jeremy, o Evanlina yra truputį panaši į mano dukrą Katy. Svarbu yra juos truputį pakeisti, suteikiant prieštaringų savybių, suteikiančių personažams realumo. Pavyzdžiui, visažinis, neklystantis Holtas kenčia nuo jūros ligos. Tai jam suteikia žmogiškumo.Personažai man visada pamažu tampa panašūs į tikrus žmones. Pažįstu juos taip gerai, kad puikiai žinau, kaip jie reaguotų įvairiomis aplinkybėmis. Ir, kaip daugelis autorių iki manęs yra sakę, net neįmanoma priversti personažus elgtis ne pagal jų charakterį. Jie tavęs nepaleidžia.

Žvalgus motyvuoja pareigos jausmas, tarnavimas kitiems, karaliui ir šaliai. O kas motyvuoja Jus tęsti serijas?
Aš myliu personažus. Kaip jau sakiau anksčiau, man jie labai realūs. Man patinka matyti kaip jie auga, formuoja save ir kuria tarpusavio ryšius. Ir dar man patinka būti pasakotoju. Nieko nėra geriau kaip kurti savo pasaulį, savo įvykius, savo žmones. Tai didžiausias malonumas pasaulyje. Bijau, kad kas nors, supratęs kaip gerai jaučiuosi tai darydamas, manęs nesustabdytų. (Juokauju.)

Kokia buvo Jūsų vaikystė?
Labai maloni. Mano brolis buvo keturiais metais vyresnis, tačiau paaugę mes daug žaisdavom kartu. Atostogų metu paplūdimyje praleisdavome valandų valandas. Tada vaikai turėjo daugiau laisvės ir jiems buvo saugiau, tad mes pasiėmę savo rankšluosčius nuklysdavome toli ir grįždavome tik po kelių valandų.
Mano tėvas mirė, kai dar buvau ganėtinai jaunas, tačiau mes turėjome nuostabią šeimą ir artimuosius, gyvenančius kitapus kelio. Mano močiutė buvo puiki moteris. Lengvai pamišusi, kalbėjusi ryškiu airišku akcentu, kurio niekada neprarado. Mano sesuo apie ją sakydavo: „Močiutė visuomet tavo pusėje, kas benutiktų. Net jei tave rastų šalia negyvo žmogaus su teberūkstančiu ginklu rankoje, ji primygtinai tvirtintų, jog kas nors kitas jį nušovė“. Ir mūsų mama buvo nuostabi moteris, kuri visada rūpinosi, kad mums nieko netrūktų. Ji taip pat buvo puiki pasakotoja ir rašytoja.Kai mano brolis užaugo ir susidomėjo merginomis, aš daug žaisdavau vienas, susikurdavau nuotykių istorijas ir jas vaidindavau. Truputį susigėsdavau, kai kas nors pričiupdavo mane besikalbantį su savimi. Aš, aišku, kalbėdavau su savo susikurtais personažais.
Mano mėgstamiausias vaikystės „žaislas“ buvo didelė pakavimo dėžė. Aš galėdavau į ją įlipti ir užstumti dangtį. Ji tapdavo lėktuvu, submarinu, tikrai greitu automobiliu, fortu ar kuo tik panorėdavau. Įsivaizduojate, kaip nuo šių žaidimų tobulėjo vaizduotė?

Ar pasakojote/rašėte istorijas, kai buvote vaikas? Kuo norėjote būti užaugęs?
Taip, iš tikrųjų. Mano pirmieji atsiminimai apie rašymą – kaip penktoje klasėje kūriau nuotykių istoriją, nes reikėjo atlikti užduotį anglų kalbos pamokai.
Visada norėjau būti rašytoju, bet niekada nemaniau, kad įmanoma vien iš to pragyventi, tad iš pradžių dirbau reklaminių tekstų rašytoju.

Koks Jūsų didžiausias gyvenimo nuotykis?
Prieš daugelį metų mečiau darbą, pardaviau automobilį ir nusipirkau laivo bilietą į Angliją. Neturėjau jokio ypatingo tikslo, tik palikti šalį. Manęs Anglijoje nelaukė joks darbas. Neturėjau net darbo leidimo ir didelių pinigų. Atvykęs darbą radau tik po trijų mėnesių. Bet aš buvau įsimylėjęs merginą. Sekiau ją per visą pasaulį ir mes susituokėme tepraėjus porai savaičių nuo tada, kai atvykau į Londoną.
Ir mes vis dar susituokę.

Leidykla „Nieko Rimto" jau pačiu savo pavadinimu kviečia jus šiltai nusišypsoti. Linksma sparnuota karvutė - neatsitiktinis leidyklos simbolis. Mūsų, „Nieko Rimto", - svajonė - sukurti pasaulį, kuriame gyventų širdis šildanti šiluma ir sparnai, kurie, tikime, tinka kiekvienam, ir netgi kiekvienam yra būtinai reikalingi. Todėl ir mūsų simbolis - su sparnais, kaip daugelis „sparnuotosios" Sigutės Ach herojų. Šiandien „Nieko Rimto" simbolį rasite ne tik ant knygelių, besišypsanti karvutė taip pat skraido ant kompaktinių diskų, atvirukų, reprodukcijų, ženkliukų, bloknotų, puodelių... Mūsų leidykla ne tik kuria, ji taip pat kviečia kurti. Viską darome tam, kad skristi būtų lengviau!...

Šiuo metu ieškome naujo komandos nario! Reikalingas:

Rinkodaros vadybininkas/–ė

Siūlomo darbo aprašymas:

• rinkodarinių priemonių planavimas ir koordinavimas;
• rūpinimasis išorine leidyklos komunikacija, straipsnių rašymas;
• darbas su social media, naujienlaiškiais;
• klientų poreikių, elgesio analizė, atitinkamų rinkodarinių veiksmų parinkimas;
• darbas su kūrybiniais projektais.

Reikalavimai:

• motyvacinis laiškas (būtinai!);
• 1-2 metų rinkodarinio darbo patirtis; 
• patirtis dirbant su e-komercijos projektais;
• domėjimasis knygomis ir/arba vaikiška literatūra;
• mokėjimas efektyviai planuoti laiką ir valdyti įtampą;
• kūrybiškumas;
• punktualumas.

Siūlome:

• galimybę išbandyti save plataus pobūdžio veikloje;
• emociškai saugią aplinką su teigiama muzika;
• nuostabaus gerumo kolegas;
• finansinį atlygį už kūrybiškai įdomią veiklą!

Informuosime tik atrinktus kandidatus. Konfidencialumas garantuojamas.

Darbo vieta: Vilnius.
Priėmimo data:iš karto.

Agnė Sunklodaitė vaidina ir režisuoja spektaklius Keistuolių ir kituose Lietuvos teatruose, įgarsina ir dubliuoja meninius bei animacinius filmus. Ir tai dar ne visos Agnės veiklos. Jos kūrybiniame krepšyje jau apie keturiasdešimt teatro darbų, kurių didžioji dalis skirta  vaikams. Su kūrėja kalbamės apie kūrybą ir knygas vaikams. 

Agne, Jūs daugiausia kuriate vaikams. Kas paskatino tokį pasirinkimą?
Iš tiesų kuriu ne tik vaikams, bet labai džiaugiuosi, kai mane pavadina kūrėja vaikams. Vaikai yra tie, kurie po dešimtmečio ar net mažiau ateis arba neateis į teatrą, skaitys arba neskaitys knygų ir pan. Nuo mūsų, jiems kuriančiųjų, didžiąja dalimi tai ir priklauso. Tai didžiulė atsakomybė ir iššūkis – kiekvieną kartą sukurti vaikams kažką jiems svarbaus ir įdomaus. Didžiausia paskata – noras ką nors svarbaus pasakyti jaunam žiūrovui. Ir noras atrasti kalbą, kuria su jais kalbėsi.

Pirmosios Jūsų studijos – filologijos. Turbūt su knygomis susidraugavote labai anksti. Galbūt atsimenate mėgstamiausias vaikystės knygas?
Jų buvo labai daug. Išvardinsiu keletą. P. Trevers „Merė Popins“, lietuvių liaudies  pasakos (ypač „Kaulinis senis ant geležinio kalno“), L. Tolstojaus „Vaikams“, T. Main Rido „Raitelis be galvos“, K. Majaus romanai apie indėnus, A. Diuma „Trys muškietininkai“ ir visi tęsiniai: „Po dvidešimties metų“, „Vikontas de Braželonas“...

Kokį vaidmenį vaikų knygos atlieka Jūsų dabartiniame gyvenime? Tai tik darbo priemonė ar ir laisvalaikio užsiėmimas? 
Ir tai, ir tai. Mielai paskaitau knygą vaikams. Po tokio gero paskaitymo labiau akys žiba. Pamėginkit.

Kokios, Jūsų nuomone, yra šiuolaikinės knygos vaikams? Kokias vertybes jos ugdo?
Visais laikais geros, vertingos, talentingai parašytos knygos ugdo tas pačias žmogiškąsias vertybes. Ir visais laikais buvo ir bus prastų knygų.  Tikrai nesu iš tų, kurie sako: „Va mes tai geresnes knygas skaitėm, mūsų laikais geresnes knygas rašė...“

Kas yra didesnis įkvėpimo šaltinis kuriant spektaklius pagal knygas – tekstas ar iliustracijos?
Dažniausiai – tekstas, bet yra buvęs atvejis, kai būtent iliustracijos mane sužavėjo ir įkvėpė pastatyti spektaklį. Kalbu apie „Dūkstantmečio kurmį“, kurį drauge su kolegomis sukūrėme „Keistuolių teatre“. Tąkart negalėjau atsispirti puikioms Zdeněko Milerio iliustracijoms, kurias išvydau knygelėje „Kaip kurmis kombinezoną įsitaisė“ (tekstas Eduardo Petiškos, Zdeněko Milerio).

Kaip vyksta knygos herojų perkėlimo į sceną procesas? Galbūt daug paprasčiau viską pradėti nuo nulio?
Dažniausiai pati rašau inscenizacijas pagal pasirinktus kūrinius. Ar daug pridedu savo išmonės, priklauso, kokį kūrinį pasirenku. Dažnai vaikiškų knygų personažai būna tikrai labai ryškūs ir daugiau tenka padirbėti prie dramaturgijos konstravimo, kartais leidžiu sau kokį nors personažą pati sugalvoti. Ar lengviau pradėti nuo nulio? Nežinau ar lengviau. Nelabai galvoju, kas lengviau. Man svarbiau – kas įdomiau. O įdomu ir taip, ir taip.

Spektaklis „Mamulė Mū“ kuriamas teatro teatre principu. Kaip tokią formą priima mažieji žiūrovai?
Mūsų spektaklio adresatas yra šiek tiek vyresnis už knygos adresatą. Nors patį žaidimo principą vaikai, net ir mažesni, lengviau ir paprasčiau priima už suaugusius. Juk jie patys taip žaidžia. Sako: „Dabar tu būsi varna, sakyk kar kar“ ir iškart tą sąlygą priima, o paskui labai greit tas pats vaikas gali nuspręsti būti, pvz., medžiu, bet žaidimas dėl to nesugriūva, netampa jiems neaiškus. Labai norėčiau, kad mūsų spektaklis būtų rodomas mažesnėj, labiau kamerinėj erdvėj, kad vaikai nebūtų taip atskirti nuo scenos ir iš arčiau stebėtų bei dalyvautų spektaklio žaidime. Deja, kartais tenka derintis prie esamų erdvių.

Kaip nuo premjeros keitėsi spektaklis? O gal nekito visai?
Nuo premjeros jis gerokai sutrumpėjo. Gal net penkiolika minučių.

Kaip manote, vaikai įžvelgia gilesnes spektaklio prasmes ar tik mėgaujasi įdomia ir šmaikščia istorija? Galbūt rimtesnė pusė skirta jų tėvams, kurių užduotis – išaiškinti ją?
Idealu, jei spektaklis iššaukia vaikų ir tėvų dialogą. Visada atsiras, ką tėvai gali paaiškinti savo vaikams, bet nesumenkinkim ir vaikiškų įžvalgų grožio. Ir kuomet tėvai su vaikais po spektaklio pasidalina savo įspūdžiais ir mintimis, diskutuoja, ginčijasi, tuo pačiu yra ugdomas vaikų gebėjimas analizuoti, suprasti, interpretuoti.

Ačiū už pokalbį.

Vasaros atostogos mokyklą lankantiems vaikams – tarsi antrosios Kalėdos. Daug laisvo laiko, jokių namų darbų, šiltas oras. Tėvams džiaugsmo kur kas mažiau. Jiems tenka gerokai pasukti galvą, kur palikti ir kuo užimti vaikus, kad šių vasara būtų saugi, smagi ir turininga.

Nuo kada vaiką jau galima palikti namuose be priežiūros? Vieni tėvai kategoriškai atsisako palikti dešimtmetį, kiti mano, jog pirmokas jau sugebės pats pasirūpinti savimi. Tačiau svarbu ne tik saugumas ir pagrindiniai vaiko poreikiai, bet ir jo užsiėmimai.
Vaikų psichologijos specialistai teigia, jog vienatvė ir mažas užimtumas atostogų metu vaikus dažnai paveikia neigiamai. Jiems gali pasireikšti liūdesys, pasyvumas, sumažėti apetitas. Žinoma, tai pats blogiausias variantas.
Lengviau atsikvepia tėvai, turintys galimybę palikti vaikus su seneliais. Ypač, jei šie gyvena kaime. Tuomet vaikas ne tik laiką leidžia prižiūrimas pačių artimiausių šeimos narių, bet ir gali užsiimti įvairiomis veiklomis. Pavyzdžiui, lepintis sodo ir daržo gėrybėmis, aktyviai pramogauti vandenyje bei miške, ar įsitaisius hamake skaityti knygas.
Alternatyva kaime giminaičių neturinčioms šeimoms – vaikų stovyklos. Šių esama pačių įvairiausių: vienos dienos, savaitės ir ilgesnių, bendro pobūdžio bei specializuotų. Galima pasirinkti orientuotas į sportą, stovyklavimą, menus. Priklausomai nuo to, kokia veikla domina labiausiai.
„Lietuvos skautijos“ komunikacijos koordinatorė Akvilė Milkevičiūtė dalijasi patirtimi, jog po skautų stovyklos vaikai ir toliau noriai dalyvauja šioje veikloje. Stovyklos metu patyrę vadovai supažindina vaikus su skautiško gyvenimo pagrindais: kaip kurti laužus, rišti mazgus, nepasimesti gamtoje. Vaikų ir jaunimo kūrybinės stovyklos „Lietuvos atgaja“ vadovė-savanorė Monika pasakojo, jog tėvai labai atidžiai renkasi stovyklą, nes juk patiki jai savo brangiausią turtą – vaikus. Tėvams rūpi ne tik kad vaikas gyventų švarioje aplinkoje ir valgytų skanų maistą, bet ir kad smagiai, turiningai leistų laiką. Tuo stovykloje labai rūpinamasi. Su vaikais dirba studentai-savanoriai, turintys stiprią motyvaciją, organizuojantys kūrybiškumą lavinančius užsiėmimus.
Dienos stovyklos taip pat gali būti specializuotos, orientuotos į šokius, kalbų mokymąsi ar  pramoginio pobūdžio. Šias stovyklas dažniausiai renkasi tėvai, pageidaujantys, kad vaikai nakvotų namuose ir vakarus leistų su tėvais.
Didžiausias stovyklų minusas yra kaina. Ne kiekviena šeima, ypač auginanti daugiau nei vieną atžalą, gali sau leisti skirti 400–600 Lt vaiko stovyklai.  Juolab kad ši trunka 7–10 dienų, o paskui tenka toliau sukti galvą dėl tolimesnės veiklos.
Atostogaujant verta nepamiršti ir skaitymo malonumo. Juk tinkama knyga vaiką gali „pradanginti“ ne vienai valandai, tad tai neabejotinai yra viena paprasčiausių ir efektyviausių užimtumo priemonių.
Vaikiškų knygų leidyklos „Nieko rimto“ atstovė Eglė Devižytė sako, kad nuo vasaros skaitinių dažnai atbaido privalomas mokyklos knygų sąrašas. Tėvai neturėtų būti antri mokytojai ir leisti vaikui pačiam išsirinkti, ką skaityti. Patarti galima, tačiau vaiko neapgausite. Jis greitai supras, ar knyga įdomi ar ne, kad ir kaip ji būtų pristatyta. 
„Vaikams patinka knygos, kurios įdomios nuo pat pirmo sakinio, o ne nuo kokio šešto skyriaus.“, – sakė E. Devižytė. Tokie autoriai kaip Astrida Lindgren, Otfriedas Preussleris ar Tove Jansson įdomūs ne vienai vaikų kartai ne šiaip sau. Šių autorių knygose nėra didaktizmo, įkyrių pamokymų, siužetas įtraukia ir neretai yra komiškas. Vaikai greitai pajunta šias rašymo subtilybes ir tuomet arba priima, arba atmeta jiems siūlomą knygą.
Kaip tobulai vasaros skaitymams tinkančią knygą E. Devižytė įvardino Paulio Maaro „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“. Joje skaitytojams pristatoma nuotaikinga istorija apie tai, kaip šuo virsta žmogumi. Tiesa, dar reikia išmokti atsisakyti šuniškų įpročių. Knygos vertėja Kristina Kviliūnaitė apie kūrinį sako, kad knyga „tiesiog įtraukė netikėtais istorijos vingiais, šmaikščiais dialogais ir papirko savo nuoširdumu“. Apie meilę ir draugystę kalbama originaliai ir kartu paprastai, su trupučiu humoro.
E.Devižytė nemano, kad yra blogai, jei vaikas išsirenka ir kūrinius „be potekstės“, iš pirmo žvilgsnio menkavertę literatūrą. Geriau jau pradeda nuo tokios, negu neskaito visiškai. Tai bus jo savanoriškas sprendimas, o neretai vėliau pereinama ir prie vertingesnių kūrinių.
Skaitymas yra viena tokių veiklų, kuriomis galima užsiimti pasirinkus bet kurią atostogų formą: stovyklą, kaimą, pajūrį ar net likus namuose. Tai turiningai užpildo ramesnį, mažiau aktyvų atostogų laiką. Tada net kelios valandos vienumoje su knyga neprailgs ir nepakenks, o kaip tik praturtins vasaros atostogas.
Žinoma, idealiausias vasaros scenarijus – atostogos su tėvais. Buvimo kartu neatstos nei brangiausios stovyklos, nei įdomiausios knygos. 

Leidykla „Nieko Rimto" jau pačiu savo pavadinimu kviečia jus šiltai nusišypsoti. Linksma sparnuota karvutė - neatsitiktinis leidyklos simbolis. Mūsų, „Nieko Rimto", - svajonė - sukurti pasaulį, kuriame gyventų širdis šildanti šiluma ir sparnai, kurie, tikime, tinka kiekvienam, ir netgi kiekvienam yra būtinai reikalingi. Todėl ir mūsų simbolis - su sparnais, kaip daugelis „sparnuotosios" Sigutės Ach herojų. Šiandien „Nieko Rimto" simbolį rasite ne tik ant knygelių, besišypsanti karvutė taip pat skraido ant kompaktinių diskų, atvirukų, reprodukcijų, ženkliukų, bloknotų, puodelių... Mūsų leidykla ne tik kuria, ji taip pat kviečia kurti. Viską darome tam, kad skristi būtų lengviau!...

Šiuo metu ieškome naujo komandos nario! Reikalingas:

Rinkodaros vadybininkas/–ė

Siūlomo darbo aprašymas:

• rinkodarinių priemonių planavimas ir koordinavimas;
• rūpinimasis išorine leidyklos komunikacija, straipsnių rašymas;
• darbas su social media, naujienlaiškiais;
• klientų poreikių, elgesio analizė, atitinkamų rinkodarinių veiksmų parinkimas;
• darbas su kūrybiniais projektais.

Reikalavimai:

• motyvacinis laiškas (būtinai!);
• 1-2 metų rinkodarinio darbo patirtis; 
• patirtis dirbant su e-komercijos projektais;
• domėjimasis knygomis ir/arba vaikiška literatūra;
• mokėjimas efektyviai planuoti laiką ir valdyti įtampą;
• kūrybiškumas;
• punktualumas.

Siūlome:

• galimybę išbandyti save plataus pobūdžio veikloje;
• emociškai saugią aplinką su teigiama muzika;
• nuostabaus gerumo kolegas;
• finansinį atlygį už kūrybiškai įdomią veiklą!

Informuosime tik atrinktus kandidatus. Konfidencialumas garantuojamas.

Darbo vieta: Vilnius.
Priėmimo data:iš karto.

Vasaros atostogos mokyklą lankantiems vaikams – tarsi antrosios Kalėdos. Daug laisvo laiko, jokių namų darbų, šiltas oras. Tėvams džiaugsmo kur kas mažiau. Jiems tenka gerokai pasukti galvą, kur palikti ir kuo užimti vaikus, kad šių vasara būtų saugi, smagi ir turininga.

Nuo kada vaiką jau galima palikti namuose be priežiūros? Vieni tėvai kategoriškai atsisako palikti dešimtmetį, kiti mano, jog pirmokas jau sugebės pats pasirūpinti savimi. Tačiau svarbu ne tik saugumas ir pagrindiniai vaiko poreikiai, bet ir jo užsiėmimai.
Vaikų psichologijos specialistai teigia, jog vienatvė ir mažas užimtumas atostogų metu vaikus dažnai paveikia neigiamai. Jiems gali pasireikšti liūdesys, pasyvumas, sumažėti apetitas. Žinoma, tai pats blogiausias variantas.
Lengviau atsikvepia tėvai, turintys galimybę palikti vaikus su seneliais. Ypač, jei šie gyvena kaime. Tuomet vaikas ne tik laiką leidžia prižiūrimas pačių artimiausių šeimos narių, bet ir gali užsiimti įvairiomis veiklomis. Pavyzdžiui, lepintis sodo ir daržo gėrybėmis, aktyviai pramogauti vandenyje bei miške, ar įsitaisius hamake skaityti knygas.
Alternatyva kaime giminaičių neturinčioms šeimoms – vaikų stovyklos. Šių esama pačių įvairiausių: vienos dienos, savaitės ir ilgesnių, bendro pobūdžio bei specializuotų. Galima pasirinkti orientuotas į sportą, stovyklavimą, menus. Priklausomai nuo to, kokia veikla domina labiausiai.
„Lietuvos skautijos“ komunikacijos koordinatorė Akvilė Milkevičiūtė dalijasi patirtimi, jog po skautų stovyklos vaikai ir toliau noriai dalyvauja šioje veikloje. Stovyklos metu patyrę vadovai supažindina vaikus su skautiško gyvenimo pagrindais: kaip kurti laužus, rišti mazgus, nepasimesti gamtoje. Vaikų ir jaunimo kūrybinės stovyklos „Lietuvos atgaja“ vadovė-savanorė Monika pasakojo, jog tėvai labai atidžiai renkasi stovyklą, nes juk patiki jai savo brangiausią turtą – vaikus. Tėvams rūpi ne tik kad vaikas gyventų švarioje aplinkoje ir valgytų skanų maistą, bet ir kad smagiai, turiningai leistų laiką. Tuo stovykloje labai rūpinamasi. Su vaikais dirba studentai-savanoriai, turintys stiprią motyvaciją, organizuojantys kūrybiškumą lavinančius užsiėmimus.
Dienos stovyklos taip pat gali būti specializuotos, orientuotos į šokius, kalbų mokymąsi ar  pramoginio pobūdžio. Šias stovyklas dažniausiai renkasi tėvai, pageidaujantys, kad vaikai nakvotų namuose ir vakarus leistų su tėvais.
Didžiausias stovyklų minusas yra kaina. Ne kiekviena šeima, ypač auginanti daugiau nei vieną atžalą, gali sau leisti skirti 400–600 Lt vaiko stovyklai.  Juolab kad ši trunka 7–10 dienų, o paskui tenka toliau sukti galvą dėl tolimesnės veiklos.
Atostogaujant verta nepamiršti ir skaitymo malonumo. Juk tinkama knyga vaiką gali „pradanginti“ ne vienai valandai, tad tai neabejotinai yra viena paprasčiausių ir efektyviausių užimtumo priemonių.
Vaikiškų knygų leidyklos „Nieko rimto“ atstovė Eglė Devižytė sako, kad nuo vasaros skaitinių dažnai atbaido privalomas mokyklos knygų sąrašas. Tėvai neturėtų būti antri mokytojai ir leisti vaikui pačiam išsirinkti, ką skaityti. Patarti galima, tačiau vaiko neapgausite. Jis greitai supras, ar knyga įdomi ar ne, kad ir kaip ji būtų pristatyta. 
„Vaikams patinka knygos, kurios įdomios nuo pat pirmo sakinio, o ne nuo kokio šešto skyriaus.“, – sakė E. Devižytė. Tokie autoriai kaip Astrida Lindgren, Otfriedas Preussleris ar Tove Jansson įdomūs ne vienai vaikų kartai ne šiaip sau. Šių autorių knygose nėra didaktizmo, įkyrių pamokymų, siužetas įtraukia ir neretai yra komiškas. Vaikai greitai pajunta šias rašymo subtilybes ir tuomet arba priima, arba atmeta jiems siūlomą knygą.
Kaip tobulai vasaros skaitymams tinkančią knygą E. Devižytė įvardino Paulio Maaro „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“. Joje skaitytojams pristatoma nuotaikinga istorija apie tai, kaip šuo virsta žmogumi. Tiesa, dar reikia išmokti atsisakyti šuniškų įpročių. Knygos vertėja Kristina Kviliūnaitė apie kūrinį sako, kad knyga „tiesiog įtraukė netikėtais istorijos vingiais, šmaikščiais dialogais ir papirko savo nuoširdumu“. Apie meilę ir draugystę kalbama originaliai ir kartu paprastai, su trupučiu humoro.
E.Devižytė nemano, kad yra blogai, jei vaikas išsirenka ir kūrinius „be potekstės“, iš pirmo žvilgsnio menkavertę literatūrą. Geriau jau pradeda nuo tokios, negu neskaito visiškai. Tai bus jo savanoriškas sprendimas, o neretai vėliau pereinama ir prie vertingesnių kūrinių.
Skaitymas yra viena tokių veiklų, kuriomis galima užsiimti pasirinkus bet kurią atostogų formą: stovyklą, kaimą, pajūrį ar net likus namuose. Tai turiningai užpildo ramesnį, mažiau aktyvų atostogų laiką. Tada net kelios valandos vienumoje su knyga neprailgs ir nepakenks, o kaip tik praturtins vasaros atostogas.
Žinoma, idealiausias vasaros scenarijus – atostogos su tėvais. Buvimo kartu neatstos nei brangiausios stovyklos, nei įdomiausios knygos. 

Atostogos jau įsibėgėjo. Tikimės, jog jų metu nepamiršote ir skaitymo. Juk kokia vasara be gerų knygų?
O kad būtų paprasčiau susigaudyti tarp jų gausybės, atrinkome pačias populiariausias ir suskirstėme pagal amžiaus grupes.
Kviečiame pasidairyti tarp populiariausių šios vasaros skaitinių!

Mažiausiems:
1. Ingridos Godon „Nelė ir Cezaris. Šokinėk, Šok, lipk!“
2. „Mumių pojūčių ir mokymosi knyga“
3. Katerinos Miler ir Hanos Doskočilovos „Kurmis ir vasara“
4. „Piratų laikrodis“
5. Vaivos Būgaitės „Perlytės nuotykiai“

Ikimokyklinukams:
1. Danielio Nappo „Daktaras Bambeklis eina maudytis“
2. Davido McKee „Elmeris“
3. Christiano Joliboiso „Karmela nori pamatyti jūrą“
4. Robo Scottono „Tekšt tekšt, Juodi“
5. Sveno Nordqvisto „Petsonas stovyklauja“ 

Pradinukams:
1. Paulo van Loono „Vilkolakiukas Dolfas“
2. Jakobo Martino Strido „Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija“
3. Edgaro Valterio „Puokių istorijos“
4. Salemono Paltanavičiaus „Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios“
5. Neringos Vaitkutės „Titnago plunksna“

Vyresniems:
1. Johno Flanagano „Žvalgo mokinys. Degantis tiltas“
2. Silvanos De Mari „Paskutinis elfas“
3. Sonyos Hartnett „Sidabrinis asiliukas“
4. Shauno Tano  „Atokaus priemiesčio istorijos“
5. Angelos Nanetti „Žmogus, kuris augino kometas“

Ar žinojote, kad pirkti mūsų el. knygynėlyje visuomet smagiau ne tik dėl to, kad turime pačias geriausias knygas, draugiškiausias kainas ir smagius pasiūlymus, bet dar ir dėl to, kad galite kaupti „Nieko rimto“ taškus. O paskui juos nemokamai iškeisti į niekorimtiškus dalykus!

Jums tereikia registruotis mūsų puslapyje ir kaskart, kai ką nors įsigysite, rinksite „Nieko rimto“ premijos taškus, kuriuos kito apsipirkimo metu (arba tuomet, kai sukaupsite norimą taškų sumą) galėsite iškeisti į mūsų prekes.

Norite sužinoti, kaip veikia „Nieko rimto“ premijos taškų sistema? 

• Taškus renka visi, kurie yra užsiregistravę mūsų elektroniniame knygynėlyje ir bent kartą ką nors nusipirko. Galima pirkti ir kaip svečiui, bet rinkti taškus gali tik prisiregistravę skaitytojai. :) 
• Jeigu dar neturite sukaupę taškų, prisijungę galėsite matyti tik prekių asortimentą, kurį galima įsigyti už turimus taškus ir reikalingų taškų skaičių.
• Turimą savo „Nieko rimto“ premijos taškų skaičių sužinosite prisijungę prie vartotojo  paskyros , kurią rasite puslapio viršuje.  
• Paspaudus šią nuorodą   pateksite  į prekių sąrašą, kuriuos galima įsigyti už sukauptus taškus.

Nuo šiol prekių sąrašas atsinaujins kiekvieną mėnesį, tad viena akimi vis mus stebėkite. ;)

Šiuo metu taškus galite išmainyti į šias prekes:

Vaikų knygų rašytojas iš Nyderlandų, Paulas van Loonas vėl pradžiugino savo gerbėjus. „Siaubų autobuso“ serijos autoriaus kūryba dabar pasieks ir jaunesnius skaitytojus. Liepos mėnesį pristatyta pirmoji serijos „Vilkolakiukas Dolfas“ dalis skirta būtent jiems.

Paulą van Looną įsimena kone kiekvienas bent kartą jį matęs. Rašytojas niekuomet nesiskiria su juodais akiniais nuo saulės, mėgsta tamsius drabužius, segi auskarą, veide – nežymi šypsena. Šiek tiek primena roko žvaigždes – juk P. van Loonas ne tik rašo, bet ir grupėje groja elektrine gitara.
Vis dėlto pagrindinė jo veikla – rašymas vaikams. Kaip sako pats autorius, jam nereikia galvoti siužetų, juos aptinka Kitoje Tikrovėje. Užtenka tik pajausti istoriją, įsidėmėti ją ir užrašyti.
Paulas rašo tai, kas aktualu vaikams, taigi nei viena knyga neapsieina be nuotykių, humoro ir, žinoma, siaubų. O vaikus traukia visa tai, kas  mįslinga ir šiek tiek šiurpu. Nors autorius kuria ganėtinai paprastus siužetus, sugeba juos pateikti taip, kad įstrigtų atmintyje ilgam.
„Siaubų autobuso“ serijoje (leidykla „Nieko rimto“) išleistos jau keturios knygos, o vaikai nuolat teiraujasi, kada pasirodys daugiau. Ne kartą teko girdėti, kaip berniukai pataria skaityti nemėgstančiam draugui rinktis „Siaubų autobusą“, nes tai „kieta“ knyga. Būtent berniukus šio autoriaus temos ir rašymo stilius sužavi labiausiai.
Tačiau sakyti, kad P. van Loono kūryboje egzistuoja vien siaubai, būtų neteisinga. Jis rašo ir apie draugystę, ištikimybę, išskirtinumą. Nors skaitant šių dalykų vaikai galbūt nepastebi, tai tikrai lieka jų galvose.
Rašytojas apie siaubus kalba ne šlykščiai, vengia vaizduoti kraują ir žudynes. Autorius teigia, kad tai šiuolaikiniams filmams būdingos beskonybės, o vaikams reikia palikti vietos vaizduotei. Savo knygose jis nevengia ir komiškų situacijų, humoro, kuris paverčia istoriją ne tokia bauginančia.
Nors P. van Loonas laikosi savo tradicijos rašyti apie siaubus ir laikosi panašių temų, jo kūryba įtraukia tiek pradinukus, tiek jau viena koja paauglystėje stovinčius vaikus. Populiariosios „Siaubų autobuso“ knygos skirtos ketvirtokams-šeštokams, o kad neliktų nuskriausti ir kiek jaunesni skaitytojai, praėjusiais metais leidykla „Nieko rimto“ išleido „Raveleiną“. Knyga kiek skiriasi nuo kitų autoriaus kūrinių. Raveleinas – tai ištisas paslaptingas pasaulis, kuriame siaubus keičia magija ir kova už gėrį. Turbūt norėdamas pritraukti daugiau mergaičių skaitytojų, autorius vieną siužeto liniją skyrė ir meilės istorijai tarp pagrindinio veikėjo iš šių dienų ir paslaptingos gražuolės iš senovinio Raveleino. Šioje knygoje autoriaus temos, siužetai kiek pasikeitė, tačiau ieškant galima aptikti P. van Loonui būdingą pasakojimo stilių nevengti ir komiškų detalių ir kiek šiurpių epizodų.
Šią liepą pasisekė ir pirmokams. Jiems skirta nauja serija, kurios pirmojoje dalyje „Vilkolakiukas Dolfas. Gimtadienio staigmena“ autorius nenutolsta nuo antgamtiškų dalykų. Pagrindinis dėmesys čia skirtas paprastam berniukui Dolfui, kuris gyvena geriausio draugo šeimoje, nes jo tėvai kadaise paslaptingai dingo. Savo elgiasiu ir charakteriu jis niekuo neišsiskiria iš bendraamžių, kaip tik yra tarsi jų nepastebimas, tačiau turi gerą draugą-brolį ir mylinčią šeimą, tad jaučiasi laimingas. Tačiau septintojo gimtadienio naktis viską pasikeičia. Dolfas jau nebe šiaip berniukas, o baltas vilkolakiukas... su akiniais. Jam atrodo, kad pasaulis sugriuvo ir dabar jis – šaltakraujis žudikas.
Netikėtas virsmas atneša ne tik išvaizdos pokyčius, bet ir suteikia neįtikėtinų gabumų, dėl kurių būti vilkolakiu Dolfui jau neatrodo tokia didelė nelaimė. Juk dabar jis gali pamokyti skriaudikus, o mokykloje jį ne tik pastebi, bet ir nori susidraugauti. Tačiau berniuką neramina pasireiškiantys įgimti instinktai ir žinojimas, kad jis visgi nėra toks kaip kiti. O galbūt net vienintelis toks pasaulyje...
Kaip ir kitose rašytojo knygose, čia apstu paslapčių ir linksmų situacijų, o po įtraukiančiu siužetu slepiasi draugystės, palaikymo ir meilės šeimoje, nepritapimo klausimai. Išskirtinumą čia stengiamasi pateikti kaip privalumą, nes būti tokiam kaip visi juk nepaprastai nuobodu.
Knyga dėl trumpų ir aiškių sakinių bei patogaus išdėstymo puikiai tinka ir sunkiau skaitantiems vaikams. Tekstą pagyvina ir Hugo van Look iliustracijos, kurios padės dar geriau įsivaizduoti, kaip gali atrodyti vilkolakis su akiniais ir tėtis su plaukų suktukais.
Dabar turbūt beliko laukti, kol Paulas van Loonas pradės rašyti knygą mažiausiems skaitytojams. Įdomu, kaip jis jiems pateiktų šmėklas ir vampyrus...

„Nekišk pirštų į burną“ yra turbūt vienas dažniausių sakinių, kurį tėvai kartoja savo mažyliams. Vėliau prasideda ginčai dėl neplautų rankų ir nevalytų dantų. Ar žinote, kada ir kaip reikia kalbėtis su vaiku apie švarą, kaip apsaugoti nuo aplinkoje esančių pavojų, o kada verčiau nepersistengti? Kartais užtenka vien tėvų pavyzdžio ar herojaus iš knygos puslapių.

Pasak pažintinės raidos teorijos kūrėjo Jeano Piageto, nuo gimimo iki dvejų metų vaikai būna  sensomotorinėje stadijoje, kai aplinka pažįstama per jutimus. Ragavimas yra neišvengiama šio proceso dalis, dėl to nereikėtų vaikui drausti tai daryti. Verčiau pasirūpinti, kad jį suptų tinkami tokiam pažinimui daiktai. Į mažylių burnas keliauja jų pačių kumštukai, žaislai ir vartomos knygos. Tai visiškai natūralu. Ne veltui mažiausiems skirti daiktai gaminami be smulkių detalių, aštrių kampų ir sužeisti galinčių paviršių.

Saugios knygos – saugus mažylis

Leidyklos „Nieko rimto“ atstovė Simona Kalvelytė sako, jog knygų mažiausiems leidyba yra ypač atsakinga. Pagal gebėjimus pritaikytas tekstas ir iliustracijos – labai svarbu, tačiau ne menkesnio dėmesio reikalauja ir knygos formatas bei įrišimas. Nepakanka pagalvoti apie knygos atsparumą nuolatiniam vartymui ir mėtymui, būtina nepamiršti ir saugumo. Jokių susegimų, aštrių kampų ar per didelio svorio būti negali.
Idealus variantas – kartoninės knygos, kurios tiek turiniu, tiek forma visapusiškai pritaikytos pirmai pažinčiai su skaitymu. Jas galima drąsiai įduoti vaikui į rankas ir nesibaiminti, kad sugebės užsigauti, jei paliksite jį vieną su knygą.Nieko blogo nenutiks net jeigu mažylis nuspręs su leidiniu susipažinti jį pakramtydamas. Tokio tipo knygos laminuojamos, todėl vaikui nėra grėsmės prisiragauti spaudos dažų. Kad tėvams būtų ramiau, tokią knygelę prieš duodant vartyti galima ir pavalyti.

Norite, kad plautųsi rankas? Rodykite pavyzdį!

Jei daiktų dėjimą į burną mažieji išauga patys, vyresniųjų švaros klausimai neretai reikalauja daugiau tėvų kantrybės. Kasdienių ginčų priežastimi tampa neplautos rankos ir nevalyti dantys. Vaikams nėra savaime suprantama, kad prieš ką nors valgant būtina nusiplauti rankas. Dažnai ir patys tėvai neatkreipia į tai dėmesio. Tačiau gyvename aplinkoje, kur vos per kelias valandas galime prisiliesti prie didelio kiekio daiktų, kuriuos prieš tai taip pat kas nors laikė rankose.
Reikia turėti galvoje ir tai, kad paties daikto sudedamosios dalys gali būti kenksmingos, jei patenka į organizmą. Tad verta pavargti kaskart primenant, paklausiant, ar prieš čiupdamas sausainį mažylis nusiplovė rankas. Jokiu būdu nereikia pykti, jei jis to nepadarė ir pakeltu balsu reikalauti atlikti šią procedūrą. Kaskart klausimu priminus, o dar ir paaiškinus, kodėl jis turėtų tai daryti, vaikas daug geranoriškiau priims ir, tikėtina, greičiau įpras laikytis švaros. Svarbus ir tėvų pavyzdys, nes mažieji linkę kopijuoti tėvų elgseną.

Dantų valymas gali būti smagi pramoga

Dar viena kasdienė higienos procedūra – dantų valymas. Ir suaugusiesiems kartais prieš miegą būna sunku prisiversti paimti dantų šepetuką. „Rytoj ryte“, – atidedame. Tad ko norėti iš vaikų. Jiems šis procesas, kaip ir visa, kas dažnai kartojasi, įgrįsta, ir jie stengiasi to išvengti. Prievarta čia vėlgi nieko nepasieksite. Laimei, esama užtektinai priemonių šią kasdienybę paversti smagiu užsiėmimu. Tam padeda linksmų spalvų ir formų dantų šepetukai, spalvotos, gero skonio dantų pastos. Tačiau ne visuomet to užtenka. Svarbu, kad vaikas jaustų atsakomybę už savo dantukus. Visų pirma reikėtų paaiškinti, kad dantis valomės tam, kad juose neliktų maisto likučių, kurie užsibūna tarpdančiuose ir pamažu gadina dantis. Tada tenka dažnai lankytis pas dantų gydytojus. Kai bus aiški dantų valymo reikšmė, išsiruoškite į parduotuvę kartu rinktis priemonių švarai palaikyti. Tegul mažylis pats renkasi jam patinkantį šepetėlį ir dantų pastą. Tokiu būdu suteiksite vaikams galimybę reikšti savo nuomonę ir ugdysite atsakomybės jausmą. Mama Laura sako, kad švarinimosi procesas jos namuose niekada nebūna tylus, o veikiau primena smagų žaidimą. Taip pat neapsieinama be pagyrimų. Jos dukrelei (4 m.) labai svarbu išgirsti, kokie balti jos dantys ir kokios švarios rankos.

Pagalba iš ekranų ir knygų puslapių

Padėti supažindinti vaikus su švaros nauda gali ir knygos bei animacija. Svarbiausia vengti įkyrių pamokymų. Istorija turėtų būti linksma, patraukli, o pamokymai taip integruoti į pasakojimą, kad per daug nekristų į akis. Vaikus lengviau paveikti emocijomis nei tiesiogine kalba.Katerinos Janouch ir Mervi Lindman eiliuotoje paveikslėlių knygelėje „Ingrida. Laikas į lovytę“ mažoji mergytė noriai ruošiasi miegui, pati suguldo visus žaisliukus, šukuojasi, velkasi pižamą, valosi dantis. Teksto nuotaika ir linksmos iliustracijos taip įtraukia vaikus į istoriją, kad ji tampa linksmu nuotykiu. Tai darkart įrodo, kad svarbiausia – pateikimas. Laura sako, kad jos dukra noriai skaito knygeles, kurios skatina vaikus pamėgti švaros procedūras. Anksčiau mažoji bijojo maudynių ir muilo putų kalnų, tačiau kai susipažino su katinėliu Juodžiu („Tekšt tekšt, Juodi“), baimė virto smagiu užsiėmimu. O jei jau nutinka taip, kad mažoji užsispiria, pamiršta knygų herojus ir atsisako švaros procedūrų, tereikia priminti gerai žinomą senosios animacijos filmuką „Dantų šepetukų karalienė“. Iškart išsilaksto visi ožiukai.

Neverta persistengti

Pasitaiko, kad tėvai persistengia palaikydami švarą. Mūsų oda turi ypatybę prisitaikyti prie aplinkos ir įgauti natūralią apsaugą nuo bakterijų. Nereikia manyti, kad kiekvienas nešvarumas sukels odos ligas, o vaikas, žaisdamas su draugais smėlio dėžėje, pasigaus begales ligų. Jeigu rankas reikia plauti kaskart prieš valgant, tai persistengti prausiant veidą neverta. Tai nedaro įtakos bakterijų gausai, o štai pernelyg dažnas prausimas šiltu vandeniu ir dar muilu naikina natūralų apsauginį sluoksnį. Tuomet išsausėja oda ir prireikia kremų.Taip pat nedera baimintis, jei vaikas daug laiko praleidžia su naminiais gyvūnais. Tėvams dažnai darosi baisu pamačius, kaip vaiko skruostą lyžteli šuo. Tačiau jei gyvūnai prižiūrėti, o vaikas nėra jiems alergiškas, leiskite vaikui jais džiaugtis ir nebijokite, kad tai pakenks jų sveikatai.
Pernelyg sterili kasdienė aplinka gali pakenkti ne mažiau nei didelis apsileidimas. Augdamas tokiomis sąlygomis vaikas neįgauna imuniteto, organizmas tampa lepus, lengvai pasiduoda infekcijoms. Jei saugote vaiką nuo menkiausio aplinkos poveikio, vėliau nesistebėkite, kai jis dažnai sirgs pradėjės lankyti darželį ar mokyklą. Organizmas paprasčiausiai nebus pasiruošęs natūraliai šių vietų terpei.

Kaip visada, svarbiausia – nepersistengti. Protingas rūpestis svarbus siekiant užtikrinti saugią ir sveiką vaikystę. Tik nepamirškite, kad vaikystė be purvo balų praranda dalį žavesio.

Rugpjūčio pirmosios proga vėl galime Jus pradžiuginti retomis knygomis, kurių likučiai dar karts nuo karto pasirodo mūsų lentynoje! 

Galbūt šiame sąraše yra tai, ko ilgai, bet nesėkmingai ieškojote?

Kai kurių knygų turime vos po kelis vienetus, tad paskubėkite, kol dar yra!

Kęstutis. Taip, kadaise buvo toks kunigaikštis. Bet šiais laikais ne mažiau nusipelnęs kitas Kęstutis – Kasparavičius. Jis savo auditoriją plečia ne užkariaudamas žemes, o kurdamas knygas vaikams. Būtent kurdamas –  istorijas dailininkas ir rašytojas dėlioja ne tik žodžiais, bet ir vaizdais. Naujai išleistoje pasakų rinktinėje „Apie gyvūnus. Trumpos istorijos“  surinkti gyvūnai, kuriuos Kęstučiui pavyko prakalbinti.

Kęstutis Kasparavičius – tai tas pats linksmas dėdė su ūsais, kuris Vilniaus knygų mugėje siūlo  kartu piešti milžinišką Krokodidelį Šimtakojį ar Tikro Dydžio Žirafą ir šimtams vaikų dalija autografus. Autorius bent kartą per metus nustebina skaitytojus naujomis knygomis. Kartais tai jo iliustruoti kitų autorių kūriniai (pavyzdžiui, „Brėmeno miesto muzikantai“ arba „Pinokio nuotykiai“), kitąkart Kęstučio Kasparavičiaus kurta visa knygutė – ir žodžiai, ir vaizdai. Pastarosios ypač paklausios tarp skaitytojų. Net ir pasibaigus tiražui skaitytojai vis dar teiraujasi „Kvailų istorijų“ ar „Braškių dienos“.

Laimei, autoriui gimė idėja surinkti pačias geriausias pasakas ir sudėti jas į vieną knygą. Taip atsirado pirmoji rinktinė „Apie daiktus. Trumpos istorijos“, o šių metų liepos mėnesį pasirodė ir antrasis rinkinys – „Apie gyvūnus. Trumpos istorijos“ (leidykla „Nieko rimto“). Kęstutis sako, kad vaikystėje, kai augo kaime, gyvūnų aplink buvo žymiai daugiau nei dabar. Su daiktais atvirkščiai – jų mūsų aplinkoje, autoriaus nuomone, gerokai per daug. Bet tai nereiškia, kad jie nenusipelno pasakojimų. Tik atgaivinti, sugyvinti juos sunkiau. O štai su gyvūnais kur kas paprasčiau: „Mes visi puikiai žinome, kaip atrodo net toks retas gyvūnas kaip anakonda, jau nekalbant apie didžiąją skruzdėdą ar ančiasnapį. Belieka tuos gyvūnus prakalbinti, kad kiekvienas jų papasakotų savo istoriją“, – sako K. Kasparavičius.

Kas pažįsta Kęstučio kūrybą, jau pamilo ryškius veikėjų charakterius, įsijautė į jų nuotykius, atrado užslėptas prasmes. Nors pasakojama paprastai, lakoniškai, tačiau po šių trumpų istorijų lengvumu slepiasi išmintis, subtilūs, neįkyrūs pamokymai ir retkarčiais net lengva ironija. Toks daugiasluoksniškumas greičiausiai ir lemia, kad knygas pamėgsta ne tik vaikai, bet ir kur kas vyresni skaitytojai. Mugėse ir knygynuose galima pastebėti, kaip iš pažiūros rimta teta tramdo šypseną, atsivertusi kurią nors pasaką.

Pasakų rinktinė „Apie gyvūnus. Trumpos istorijos“ atskleidžia Kęstučio Kasparavičiaus braižą, kurio turbūt neįmanoma sumaišyti su niekuo kitu. Knyga gimė, kai Kęstučio namuose esantys daiktai ėmė skųstis atsibodusiomis istorijomis. Taip pamažu atsirado pasakojimas apie pūkuotą miaukiantį padarą – o vėliau ir visi kiti. Tačiau knyga ne tik apie šunis, kates ir kitus mums matytus ir žinomus padarus, bet ir apie žirafą, pingvinus, pelikanus, kurie kartais galbūt lieka kiek pamiršti.

Pats K. Kasparavičius teigia, kad visų pirma kuria sau, specialiai nesitaikydamas prie amžiaus grupės ar nespręsdamas, kam istorijos galėtų būti įdomios. Leidėjai numatydami vaikų raidą ir poreikius dažnai klasifikuoja ar rekomenduoja knygas tam tikrai amžiaus grupei. Šios gairės kartais padeda susigaudyti knygų gausoje. Bet vaikiškos knygos turi savybę išeiti iš amžiaus rėmų ir įtikti kur kas vyresniems, o kartais – ir jaunesniems skaitytojams.

Nemaža dalis Kęstučio Kasparavičiaus gerbėjų visų pirma susižavi iliustracijomis. Dailininkas kurdamas vadovaujasi tradicijomis ir visuomet piešia iš natūros. Prireikus nupiešti seną batą K. Kasparavičius susiranda būtent tokį, kokį norėtų pavaizduoti. Net jo personažų kostiumų prototipai iš tiesų kabo dailininko spintoje – kūrėjas dirbdamas jais apsivelka ir piešia žvelgdamas į veidrodį. Dailininkas renkasi tradicines piešimo technikas, švelnius akvarelės ar pastelės potėpius, ramias spalvas, išnagrinėja iliustruojamą istoriją. Todėl ir jo piešiniai – labai kruopštūs, detalūs, tikslūs.

Nepaisant siekio išlaikyti tikroviškumą, Kęstučio iliustracijas visuomet gaubia magiška atmosfera. Jos visuomet viena koja stovi mūsų kasdienybėje, o kita jau įžengusios į fantazijos pasaulį. Visai kaip ir pasakojimai, kuriems tie piešiniai skirti.

„Nekišk pirštų į burną“ yra turbūt vienas dažniausių sakinių, kurį tėvai kartoja savo mažyliams. Vėliau prasideda ginčai dėl neplautų rankų ir nevalytų dantų. Ar žinote, kada ir kaip reikia kalbėtis su vaiku apie švarą, kaip apsaugoti nuo aplinkoje esančių pavojų, o kada verčiau nepersistengti? Kartais užtenka vien tėvų pavyzdžio ar herojaus iš knygos puslapių.

Pasak pažintinės raidos teorijos kūrėjo Jeano Piageto, nuo gimimo iki dvejų metų vaikai būna  sensomotorinėje stadijoje, kai aplinka pažįstama per jutimus. Ragavimas yra neišvengiama šio proceso dalis, dėl to nereikėtų vaikui drausti tai daryti. Verčiau pasirūpinti, kad jį suptų tinkami tokiam pažinimui daiktai. Į mažylių burnas keliauja jų pačių kumštukai, žaislai ir vartomos knygos. Tai visiškai natūralu. Ne veltui mažiausiems skirti daiktai gaminami be smulkių detalių, aštrių kampų ir sužeisti galinčių paviršių.

Saugios knygos – saugus mažylis

Leidyklos „Nieko rimto“ atstovė Simona Kalvelytė sako, jog knygų mažiausiems leidyba yra ypač atsakinga. Pagal gebėjimus pritaikytas tekstas ir iliustracijos – labai svarbu, tačiau ne menkesnio dėmesio reikalauja ir knygos formatas bei įrišimas. Nepakanka pagalvoti apie knygos atsparumą nuolatiniam vartymui ir mėtymui, būtina nepamiršti ir saugumo. Jokių susegimų, aštrių kampų ar per didelio svorio būti negali.
Idealus variantas – kartoninės knygos, kurios tiek turiniu, tiek forma visapusiškai pritaikytos pirmai pažinčiai su skaitymu. Jas galima drąsiai įduoti vaikui į rankas ir nesibaiminti, kad sugebės užsigauti, jei paliksite jį vieną su knygą.Nieko blogo nenutiks net jeigu mažylis nuspręs su leidiniu susipažinti jį pakramtydamas. Tokio tipo knygos laminuojamos, todėl vaikui nėra grėsmės prisiragauti spaudos dažų. Kad tėvams būtų ramiau, tokią knygelę prieš duodant vartyti galima ir pavalyti.

Norite, kad plautųsi rankas? Rodykite pavyzdį!

Jei daiktų dėjimą į burną mažieji išauga patys, vyresniųjų švaros klausimai neretai reikalauja daugiau tėvų kantrybės. Kasdienių ginčų priežastimi tampa neplautos rankos ir nevalyti dantys. Vaikams nėra savaime suprantama, kad prieš ką nors valgant būtina nusiplauti rankas. Dažnai ir patys tėvai neatkreipia į tai dėmesio. Tačiau gyvename aplinkoje, kur vos per kelias valandas galime prisiliesti prie didelio kiekio daiktų, kuriuos prieš tai taip pat kas nors laikė rankose.
Reikia turėti galvoje ir tai, kad paties daikto sudedamosios dalys gali būti kenksmingos, jei patenka į organizmą. Tad verta pavargti kaskart primenant, paklausiant, ar prieš čiupdamas sausainį mažylis nusiplovė rankas. Jokiu būdu nereikia pykti, jei jis to nepadarė ir pakeltu balsu reikalauti atlikti šią procedūrą. Kaskart klausimu priminus, o dar ir paaiškinus, kodėl jis turėtų tai daryti, vaikas daug geranoriškiau priims ir, tikėtina, greičiau įpras laikytis švaros. Svarbus ir tėvų pavyzdys, nes mažieji linkę kopijuoti tėvų elgseną.

Dantų valymas gali būti smagi pramoga

Dar viena kasdienė higienos procedūra – dantų valymas. Ir suaugusiesiems kartais prieš miegą būna sunku prisiversti paimti dantų šepetuką. „Rytoj ryte“, – atidedame. Tad ko norėti iš vaikų. Jiems šis procesas, kaip ir visa, kas dažnai kartojasi, įgrįsta, ir jie stengiasi to išvengti. Prievarta čia vėlgi nieko nepasieksite. Laimei, esama užtektinai priemonių šią kasdienybę paversti smagiu užsiėmimu. Tam padeda linksmų spalvų ir formų dantų šepetukai, spalvotos, gero skonio dantų pastos. Tačiau ne visuomet to užtenka. Svarbu, kad vaikas jaustų atsakomybę už savo dantukus. Visų pirma reikėtų paaiškinti, kad dantis valomės tam, kad juose neliktų maisto likučių, kurie užsibūna tarpdančiuose ir pamažu gadina dantis. Tada tenka dažnai lankytis pas dantų gydytojus. Kai bus aiški dantų valymo reikšmė, išsiruoškite į parduotuvę kartu rinktis priemonių švarai palaikyti. Tegul mažylis pats renkasi jam patinkantį šepetėlį ir dantų pastą. Tokiu būdu suteiksite vaikams galimybę reikšti savo nuomonę ir ugdysite atsakomybės jausmą. Mama Laura sako, kad švarinimosi procesas jos namuose niekada nebūna tylus, o veikiau primena smagų žaidimą. Taip pat neapsieinama be pagyrimų. Jos dukrelei (4 m.) labai svarbu išgirsti, kokie balti jos dantys ir kokios švarios rankos.

Pagalba iš ekranų ir knygų puslapių

Padėti supažindinti vaikus su švaros nauda gali ir knygos bei animacija. Svarbiausia vengti įkyrių pamokymų. Istorija turėtų būti linksma, patraukli, o pamokymai taip integruoti į pasakojimą, kad per daug nekristų į akis. Vaikus lengviau paveikti emocijomis nei tiesiogine kalba.Katerinos Janouch ir Mervi Lindman eiliuotoje paveikslėlių knygelėje „Ingrida. Laikas į lovytę“ mažoji mergytė noriai ruošiasi miegui, pati suguldo visus žaisliukus, šukuojasi, velkasi pižamą, valosi dantis. Teksto nuotaika ir linksmos iliustracijos taip įtraukia vaikus į istoriją, kad ji tampa linksmu nuotykiu. Tai darkart įrodo, kad svarbiausia – pateikimas. Laura sako, kad jos dukra noriai skaito knygeles, kurios skatina vaikus pamėgti švaros procedūras. Anksčiau mažoji bijojo maudynių ir muilo putų kalnų, tačiau kai susipažino su katinėliu Juodžiu („Tekšt tekšt, Juodi“), baimė virto smagiu užsiėmimu. O jei jau nutinka taip, kad mažoji užsispiria, pamiršta knygų herojus ir atsisako švaros procedūrų, tereikia priminti gerai žinomą senosios animacijos filmuką „Dantų šepetukų karalienė“. Iškart išsilaksto visi ožiukai.

Neverta persistengti

Pasitaiko, kad tėvai persistengia palaikydami švarą. Mūsų oda turi ypatybę prisitaikyti prie aplinkos ir įgauti natūralią apsaugą nuo bakterijų. Nereikia manyti, kad kiekvienas nešvarumas sukels odos ligas, o vaikas, žaisdamas su draugais smėlio dėžėje, pasigaus begales ligų. Jeigu rankas reikia plauti kaskart prieš valgant, tai persistengti prausiant veidą neverta. Tai nedaro įtakos bakterijų gausai, o štai pernelyg dažnas prausimas šiltu vandeniu ir dar muilu naikina natūralų apsauginį sluoksnį. Tuomet išsausėja oda ir prireikia kremų.Taip pat nedera baimintis, jei vaikas daug laiko praleidžia su naminiais gyvūnais. Tėvams dažnai darosi baisu pamačius, kaip vaiko skruostą lyžteli šuo. Tačiau jei gyvūnai prižiūrėti, o vaikas nėra jiems alergiškas, leiskite vaikui jais džiaugtis ir nebijokite, kad tai pakenks jų sveikatai.
Pernelyg sterili kasdienė aplinka gali pakenkti ne mažiau nei didelis apsileidimas. Augdamas tokiomis sąlygomis vaikas neįgauna imuniteto, organizmas tampa lepus, lengvai pasiduoda infekcijoms. Jei saugote vaiką nuo menkiausio aplinkos poveikio, vėliau nesistebėkite, kai jis dažnai sirgs pradėjės lankyti darželį ar mokyklą. Organizmas paprasčiausiai nebus pasiruošęs natūraliai šių vietų terpei.

Kaip visada, svarbiausia – nepersistengti. Protingas rūpestis svarbus siekiant užtikrinti saugią ir sveiką vaikystę. Tik nepamirškite, kad vaikystė be purvo balų praranda dalį žavesio.

Kęstutis. Taip, kadaise buvo toks kunigaikštis. Bet šiais laikais ne mažiau nusipelnęs kitas Kęstutis – Kasparavičius. Jis savo auditoriją plečia ne užkariaudamas žemes, o kurdamas knygas vaikams. Būtent kurdamas –  istorijas dailininkas ir rašytojas dėlioja ne tik žodžiais, bet ir vaizdais. Naujai išleistoje pasakų rinktinėje „Apie gyvūnus. Trumpos istorijos“  surinkti gyvūnai, kuriuos Kęstučiui pavyko prakalbinti.

Kęstutis Kasparavičius – tai tas pats linksmas dėdė su ūsais, kuris Vilniaus knygų mugėje siūlo  kartu piešti milžinišką Krokodidelį Šimtakojį ar Tikro Dydžio Žirafą ir šimtams vaikų dalija autografus. Autorius bent kartą per metus nustebina skaitytojus naujomis knygomis. Kartais tai jo iliustruoti kitų autorių kūriniai (pavyzdžiui, „Brėmeno miesto muzikantai“ arba „Pinokio nuotykiai“), kitąkart Kęstučio Kasparavičiaus kurta visa knygutė – ir žodžiai, ir vaizdai. Pastarosios ypač paklausios tarp skaitytojų. Net ir pasibaigus tiražui skaitytojai vis dar teiraujasi „Kvailų istorijų“ ar „Braškių dienos“.

Laimei, autoriui gimė idėja surinkti pačias geriausias pasakas ir sudėti jas į vieną knygą. Taip atsirado pirmoji rinktinė „Apie daiktus. Trumpos istorijos“, o šių metų liepos mėnesį pasirodė ir antrasis rinkinys – „Apie gyvūnus. Trumpos istorijos“ (leidykla „Nieko rimto“). Kęstutis sako, kad vaikystėje, kai augo kaime, gyvūnų aplink buvo žymiai daugiau nei dabar. Su daiktais atvirkščiai – jų mūsų aplinkoje, autoriaus nuomone, gerokai per daug. Bet tai nereiškia, kad jie nenusipelno pasakojimų. Tik atgaivinti, sugyvinti juos sunkiau. O štai su gyvūnais kur kas paprasčiau: „Mes visi puikiai žinome, kaip atrodo net toks retas gyvūnas kaip anakonda, jau nekalbant apie didžiąją skruzdėdą ar ančiasnapį. Belieka tuos gyvūnus prakalbinti, kad kiekvienas jų papasakotų savo istoriją“, – sako K. Kasparavičius.

Kas pažįsta Kęstučio kūrybą, jau pamilo ryškius veikėjų charakterius, įsijautė į jų nuotykius, atrado užslėptas prasmes. Nors pasakojama paprastai, lakoniškai, tačiau po šių trumpų istorijų lengvumu slepiasi išmintis, subtilūs, neįkyrūs pamokymai ir retkarčiais net lengva ironija. Toks daugiasluoksniškumas greičiausiai ir lemia, kad knygas pamėgsta ne tik vaikai, bet ir kur kas vyresni skaitytojai. Mugėse ir knygynuose galima pastebėti, kaip iš pažiūros rimta teta tramdo šypseną, atsivertusi kurią nors pasaką.

Pasakų rinktinė „Apie gyvūnus. Trumpos istorijos“ atskleidžia Kęstučio Kasparavičiaus braižą, kurio turbūt neįmanoma sumaišyti su niekuo kitu. Knyga gimė, kai Kęstučio namuose esantys daiktai ėmė skųstis atsibodusiomis istorijomis. Taip pamažu atsirado pasakojimas apie pūkuotą miaukiantį padarą – o vėliau ir visi kiti. Tačiau knyga ne tik apie šunis, kates ir kitus mums matytus ir žinomus padarus, bet ir apie žirafą, pingvinus, pelikanus, kurie kartais galbūt lieka kiek pamiršti.

Pats K. Kasparavičius teigia, kad visų pirma kuria sau, specialiai nesitaikydamas prie amžiaus grupės ar nespręsdamas, kam istorijos galėtų būti įdomios. Leidėjai numatydami vaikų raidą ir poreikius dažnai klasifikuoja ar rekomenduoja knygas tam tikrai amžiaus grupei. Šios gairės kartais padeda susigaudyti knygų gausoje. Bet vaikiškos knygos turi savybę išeiti iš amžiaus rėmų ir įtikti kur kas vyresniems, o kartais – ir jaunesniems skaitytojams.

Nemaža dalis Kęstučio Kasparavičiaus gerbėjų visų pirma susižavi iliustracijomis. Dailininkas kurdamas vadovaujasi tradicijomis ir visuomet piešia iš natūros. Prireikus nupiešti seną batą K. Kasparavičius susiranda būtent tokį, kokį norėtų pavaizduoti. Net jo personažų kostiumų prototipai iš tiesų kabo dailininko spintoje – kūrėjas dirbdamas jais apsivelka ir piešia žvelgdamas į veidrodį. Dailininkas renkasi tradicines piešimo technikas, švelnius akvarelės ar pastelės potėpius, ramias spalvas, išnagrinėja iliustruojamą istoriją. Todėl ir jo piešiniai – labai kruopštūs, detalūs, tikslūs.

Nepaisant siekio išlaikyti tikroviškumą, Kęstučio iliustracijas visuomet gaubia magiška atmosfera. Jos visuomet viena koja stovi mūsų kasdienybėje, o kita jau įžengusios į fantazijos pasaulį. Visai kaip ir pasakojimai, kuriems tie piešiniai skirti.