Po truputį rudenėjant, kai lietus merkia ir rytą, ir vakarą – viskas tampa vienodai pilka. Mašinos, kelias, pėstieji tampa panašūs, o pastarieji dažnai dar ir tampa nematomais. Ne, jie nedėvi burtininkų apsiaustų – tiesiog vis dar dažnai nenešioja atšvaitų.

Vilniaus Kelių policijos skyriaus vyriausioji specialistė Aistė Dijokaitė padėjo išsiaiškinti, kokių rūšių atšvaitų esama, kaip teisingai juos nešioti ir dažniausius pasiteisinimus, kodėl jie nedėvimi. 
Na, o mes turime sprendimą, kaip pamėgti atšvaitus, kurie garantuoja, kad būsime matomi kelyje. 

Kaip veikia atšvaitai?
Jie gaminami iš specialios matinės, šviesą atspindinčios medžiagos. Tamsiu paros metu ar esant kitoms sąlygoms, kai pablogėja matomumas, automobilio žibintų šviesa atsimuša į atšvaitą ir jis tampa puikiai matomas. Tuo pačiu pastebimas tampa ir jį segintis žmogus.

Kokie gali būti atšvaitai?
Pėstiesiems skirti spyruokliniai atšvaitai (atšvaitai-juostelės) dedami ant dešinės rankos, aukščiau riešo.
Pakabinami atšvaitai (atšvaitas, kuris pakabintas ant juostelės) žiogeliu prisegamas prie viršutinio drabužio dešinės kišenės, o jei kišenės nėra – tiesiog juosmens aukštyje (atšvaitas turi kabėti žmogaus kelių aukštyje arba automobilio žibintų aukštyje).

Kaip teisingai dėvėti atšvaitą?
Jis turi būti neuždengtas pašaliniais daiktais (pavyzdžiui, rankine ar šaliku). Turint tik vieną atšvaitą, jį reikėtų prisegti dešinėje pusėje. Paties šviesą atspindinčio elemento pavišiaus plotas turi būti pakankamo dydžio, kad automobilio žibintų šviesos galėtų jį apšviesti.

Dažniausios priežastys, kodėl nenešiojama atšvaitų.
Nemaža dalis žmonių nenori dėvėti atšvaitų, nes šie esą vizualiai nepatrauklūs, pernelyg vaikiški, nedera prie aprangos.
Kitiems atšvaitai nepatinka, nes kliuvinėja už kitų daiktų. Treti sako, jog paprasčiausiai pamiršta pasiimti, palieka prikabintą prie vienos rankinės ar kuprinės, išeina su kita.

Bet atšvaitai gali būti ne tik naudingi, bet ir patogūs bei stilingi!
Atšvaitai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip linksmi, patrauklūs įsegami ženkliukai, gali tapti neatsiejama stiliaus detale ar net pagrindiniu aprangos akcentu. Pelėdžiukas vaikui, angelas mamai, dramblys tėčiui – galima ir taip, ir kaip tik sugalvosite. Spalvotus įsegamus atšvaitus galima nešioti įvairiausiais būdais: įsisegti į kuprinę ar rankinę, į palto atlapą, šaliką ar kepurę. Prisegtas prie viršutinio drabužio atšvaitas keliauja su pėsčiuoju ir taip nelieka pamirštas namie.
Pasidairyti po atšvaitų lentyną ir išsirinkti patį pačiausią galite ČIA. 

Nebūkime tais nematomais burtininkais kelyje ir neleiskime jais būti savo artimiesiems. Skatinkime vieni kitus įsigyti atšvaitus ir juos nešioti. Nes pasiteisinimas, kad jie negražūs – jau nebegalioja!

„Nekišk pirštų į burną“ yra turbūt vienas dažniausių sakinių, kurį tėvai kartoja savo mažyliams. Vėliau prasideda ginčai dėl neplautų rankų ir nevalytų dantų. Ar žinote, kada ir kaip reikia kalbėtis su vaiku apie švarą, kaip apsaugoti nuo aplinkoje esančių pavojų, o kada verčiau nepersistengti? Kartais užtenka vien tėvų pavyzdžio ar herojaus iš knygos puslapių.

Pasak pažintinės raidos teorijos kūrėjo Jeano Piageto, nuo gimimo iki dvejų metų vaikai būna  sensomotorinėje stadijoje, kai aplinka pažįstama per jutimus. Ragavimas yra neišvengiama šio proceso dalis, dėl to nereikėtų vaikui drausti tai daryti. Verčiau pasirūpinti, kad jį suptų tinkami tokiam pažinimui daiktai. Į mažylių burnas keliauja jų pačių kumštukai, žaislai ir vartomos knygos. Tai visiškai natūralu. Ne veltui mažiausiems skirti daiktai gaminami be smulkių detalių, aštrių kampų ir sužeisti galinčių paviršių.

Saugios knygos – saugus mažylis

Leidyklos „Nieko rimto“ atstovė Simona Kalvelytė sako, jog knygų mažiausiems leidyba yra ypač atsakinga. Pagal gebėjimus pritaikytas tekstas ir iliustracijos – labai svarbu, tačiau ne menkesnio dėmesio reikalauja ir knygos formatas bei įrišimas. Nepakanka pagalvoti apie knygos atsparumą nuolatiniam vartymui ir mėtymui, būtina nepamiršti ir saugumo. Jokių susegimų, aštrių kampų ar per didelio svorio būti negali.
Idealus variantas – kartoninės knygos, kurios tiek turiniu, tiek forma visapusiškai pritaikytos pirmai pažinčiai su skaitymu. Jas galima drąsiai įduoti vaikui į rankas ir nesibaiminti, kad sugebės užsigauti, jei paliksite jį vieną su knygą.Nieko blogo nenutiks net jeigu mažylis nuspręs su leidiniu susipažinti jį pakramtydamas. Tokio tipo knygos laminuojamos, todėl vaikui nėra grėsmės prisiragauti spaudos dažų. Kad tėvams būtų ramiau, tokią knygelę prieš duodant vartyti galima ir pavalyti.

Norite, kad plautųsi rankas? Rodykite pavyzdį!

Jei daiktų dėjimą į burną mažieji išauga patys, vyresniųjų švaros klausimai neretai reikalauja daugiau tėvų kantrybės. Kasdienių ginčų priežastimi tampa neplautos rankos ir nevalyti dantys. Vaikams nėra savaime suprantama, kad prieš ką nors valgant būtina nusiplauti rankas. Dažnai ir patys tėvai neatkreipia į tai dėmesio. Tačiau gyvename aplinkoje, kur vos per kelias valandas galime prisiliesti prie didelio kiekio daiktų, kuriuos prieš tai taip pat kas nors laikė rankose.
Reikia turėti galvoje ir tai, kad paties daikto sudedamosios dalys gali būti kenksmingos, jei patenka į organizmą. Tad verta pavargti kaskart primenant, paklausiant, ar prieš čiupdamas sausainį mažylis nusiplovė rankas. Jokiu būdu nereikia pykti, jei jis to nepadarė ir pakeltu balsu reikalauti atlikti šią procedūrą. Kaskart klausimu priminus, o dar ir paaiškinus, kodėl jis turėtų tai daryti, vaikas daug geranoriškiau priims ir, tikėtina, greičiau įpras laikytis švaros. Svarbus ir tėvų pavyzdys, nes mažieji linkę kopijuoti tėvų elgseną.

Dantų valymas gali būti smagi pramoga

Dar viena kasdienė higienos procedūra – dantų valymas. Ir suaugusiesiems kartais prieš miegą būna sunku prisiversti paimti dantų šepetuką. „Rytoj ryte“, – atidedame. Tad ko norėti iš vaikų. Jiems šis procesas, kaip ir visa, kas dažnai kartojasi, įgrįsta, ir jie stengiasi to išvengti. Prievarta čia vėlgi nieko nepasieksite. Laimei, esama užtektinai priemonių šią kasdienybę paversti smagiu užsiėmimu. Tam padeda linksmų spalvų ir formų dantų šepetukai, spalvotos, gero skonio dantų pastos. Tačiau ne visuomet to užtenka. Svarbu, kad vaikas jaustų atsakomybę už savo dantukus. Visų pirma reikėtų paaiškinti, kad dantis valomės tam, kad juose neliktų maisto likučių, kurie užsibūna tarpdančiuose ir pamažu gadina dantis. Tada tenka dažnai lankytis pas dantų gydytojus. Kai bus aiški dantų valymo reikšmė, išsiruoškite į parduotuvę kartu rinktis priemonių švarai palaikyti. Tegul mažylis pats renkasi jam patinkantį šepetėlį ir dantų pastą. Tokiu būdu suteiksite vaikams galimybę reikšti savo nuomonę ir ugdysite atsakomybės jausmą. Mama Laura sako, kad švarinimosi procesas jos namuose niekada nebūna tylus, o veikiau primena smagų žaidimą. Taip pat neapsieinama be pagyrimų. Jos dukrelei (4 m.) labai svarbu išgirsti, kokie balti jos dantys ir kokios švarios rankos.

Pagalba iš ekranų ir knygų puslapių

Padėti supažindinti vaikus su švaros nauda gali ir knygos bei animacija. Svarbiausia vengti įkyrių pamokymų. Istorija turėtų būti linksma, patraukli, o pamokymai taip integruoti į pasakojimą, kad per daug nekristų į akis. Vaikus lengviau paveikti emocijomis nei tiesiogine kalba.Katerinos Janouch ir Mervi Lindman eiliuotoje paveikslėlių knygelėje „Ingrida. Laikas į lovytę“ mažoji mergytė noriai ruošiasi miegui, pati suguldo visus žaisliukus, šukuojasi, velkasi pižamą, valosi dantis. Teksto nuotaika ir linksmos iliustracijos taip įtraukia vaikus į istoriją, kad ji tampa linksmu nuotykiu. Tai darkart įrodo, kad svarbiausia – pateikimas. Laura sako, kad jos dukra noriai skaito knygeles, kurios skatina vaikus pamėgti švaros procedūras. Anksčiau mažoji bijojo maudynių ir muilo putų kalnų, tačiau kai susipažino su katinėliu Juodžiu („Tekšt tekšt, Juodi“), baimė virto smagiu užsiėmimu. O jei jau nutinka taip, kad mažoji užsispiria, pamiršta knygų herojus ir atsisako švaros procedūrų, tereikia priminti gerai žinomą senosios animacijos filmuką „Dantų šepetukų karalienė“. Iškart išsilaksto visi ožiukai.

Neverta persistengti

Pasitaiko, kad tėvai persistengia palaikydami švarą. Mūsų oda turi ypatybę prisitaikyti prie aplinkos ir įgauti natūralią apsaugą nuo bakterijų. Nereikia manyti, kad kiekvienas nešvarumas sukels odos ligas, o vaikas, žaisdamas su draugais smėlio dėžėje, pasigaus begales ligų. Jeigu rankas reikia plauti kaskart prieš valgant, tai persistengti prausiant veidą neverta. Tai nedaro įtakos bakterijų gausai, o štai pernelyg dažnas prausimas šiltu vandeniu ir dar muilu naikina natūralų apsauginį sluoksnį. Tuomet išsausėja oda ir prireikia kremų.Taip pat nedera baimintis, jei vaikas daug laiko praleidžia su naminiais gyvūnais. Tėvams dažnai darosi baisu pamačius, kaip vaiko skruostą lyžteli šuo. Tačiau jei gyvūnai prižiūrėti, o vaikas nėra jiems alergiškas, leiskite vaikui jais džiaugtis ir nebijokite, kad tai pakenks jų sveikatai.
Pernelyg sterili kasdienė aplinka gali pakenkti ne mažiau nei didelis apsileidimas. Augdamas tokiomis sąlygomis vaikas neįgauna imuniteto, organizmas tampa lepus, lengvai pasiduoda infekcijoms. Jei saugote vaiką nuo menkiausio aplinkos poveikio, vėliau nesistebėkite, kai jis dažnai sirgs pradėjės lankyti darželį ar mokyklą. Organizmas paprasčiausiai nebus pasiruošęs natūraliai šių vietų terpei.

Kaip visada, svarbiausia – nepersistengti. Protingas rūpestis svarbus siekiant užtikrinti saugią ir sveiką vaikystę. Tik nepamirškite, kad vaikystė be purvo balų praranda dalį žavesio.

Rugpjūčio pirmosios proga vėl galime Jus pradžiuginti retomis knygomis, kurių likučiai dar karts nuo karto pasirodo mūsų lentynoje! 

Galbūt šiame sąraše yra tai, ko ilgai, bet nesėkmingai ieškojote?

Kai kurių knygų turime vos po kelis vienetus, tad paskubėkite, kol dar yra!

„Žvalgo mokinio“ nuotykių seriją australas Johnas Flanaganas pirmiausia kūrė savo dvylikamečiui sūnui, kad paskatintų jį skaityti. Nuo to laiko knygos apkeliavo jau nemažą dalį pasaulio – šiuo metu parduodamos dvidešimtyje šalių, patenka į bestselerių sąrašus ir nepaliaujamai pritraukia vis naujų skaitytojų. 
Tikrąjį knygos gerbėjų skaičių būtų labai sunku suskaičiuoti. Šiuo metu „Žvalgo mokinio“ puslapį socialiniame tinkle „Faceboook“ seka daugiau nei 50 000 žmonių. Beveik visos knygų leidyklos šiandien naudojasi socialiniais tinklais, kad galėtų komunikuoti su savo skaitytojais ir pranešti apie knygų naujienas. Tačiau labai retai sukuriama atskira paskyra konkrečiai knygai ar serijai.
Autorius pats sunkiai įsivaizduoja tuos 50 tūkstančių knygų serijos fanų, bet su džiaugsmu stebi puslapio augimą, todėl atsako į kai kuriuos skaitytojų klausimus.

Ar tęsite „Žvalgo mokinio“ seriją?
Kol kas neturiu konkretaus plano tęsti, serijos siužetas vyksta nuosekliai ir manau, kad ciklas jau yra užbaigtas. Dabar susitelkiau ties „Žvalgo mokinio“ priešistorės kūrimu. (Originaliai „Žvalgo mokinio“ seriją sudaro 12 knygų, lietuvių kalba kol kas išleistos trys.)

Kada bus filmas apie žvalgo mokinį? Gal žinote, kas jame vaidins?
Autorinės teisės jau parduotos, talentingas ir apdovanotas kino prodiuseris Paulas Haggis  pasirengęs pritaikyti knygą filmui bei režisuoti. Jis žada sukurti didį filmą, ir aš juo pasitikiu. Negaliu atskleisti jokios informacijos apie vaidinsiančius aktorius ar filmo pasirodymo datą. Be to, neturiu įtakos filmo kūrimui ar aktorių atrankai, tiesiog, kaip ir sakiau, labai pasitikiu režisieriumi ir atiduodu viską į jo rankas. „Žvalgo mokinio“ serija jam labai artima – šias knygas jis atrado ir pamėgo skaitydamas savo dešimtmečiui sūnui. Filmas bus kuriamas pagal pirmąją knygą, o tolesnės dalys – nuosekliai pagal visas kitas. Žinoma,  kiek jų bus, priklausys nuo filmo sėkmės. O filmo sėkmė priklausys nuo Jūsų, todėl eikit į kino teatrus!

Ar nemanote, kad serialo forma būtų tinkamesnė knygos istorijai perteikti?
Na, ne. Turėjau reikalų su televizija ir žinau jų problemą – jei projektas nepasiekia sėkmės per labai trumpą laiką, jis nutraukiamas. Manau, „Žvalgo mokinio“ istorijai tinkamesnis kino filmo formatas.

Kada pradėjote rašyti?
Kiek pamenu, penktoje klasėje. Tada vieną dieną per savaitę mes rašydavome „kompozicijas“, dabar tai turbūt vadintume esė. Kiti dažnai rašydavo pasakojimus apie vasaros atostogas ar šeimos šventes. O aš rašydavau nuotykių istorijas. Pamenu, kaip pykdavausi su mokytoju, nes jis versdavo mane taisyti realistiškus dialogus į gramatiškai taisyklingus. Pavyzdžiui, malūnsparnio piloto šauksmą „Jo, varom žemyn!“ reikdavo keisti į „Taip, dabar mes leisimės“. Netgi tada supratau, kad žmonės taip nekalba. Laimei, dabartinė mano patirtis su redaktoriais yra daug geresnė.

Kodėl sugalvojote rašyti būtent fantastines istorijas?
Iš tiesų pradėjau rašyti kassavaitines istorijas savo sūnui Maiklui, kad paskatinčiau jį skaityti. Taigi, kūriau apie dalykus, kurie jam įdomūs: laipiojimą, šaudymą iš lanko, peilių mėtymą į medžius. Tai padėjo apibrėžti viduramžių laikotarpį, o fantastiką pasirinkau, nes pats ją mėgstu skaityti, nenoriu būti suvaržytas tikrų istorinių faktų. 

Ar Holto personažą kūrėte pagal kokį nors Jums pažįstamą asmenį?
Taip, bet kol rašiau, to nesupratau. Charakterį įkvėpė mano šeštos klasės mokytojas. Jis buvo mažas, raumeningas ir niūrus, be to, niekada nesišypsodavo. Visi labai jo bijojome.

Kokie dar personažai yra Jums pažįstami iš gyvenimo?
Taigi, Vilis yra panašus į mano sūnų: mažas, judrus, vikrus ir greitai mąstantis. Ir nors aš niekada nepretenduosiu į Holto vaimenį, kartais Holto ir Vilio dialogai labai panašūs į mūsų pokalbius su sūnumi. Be to, Horacijų įkvėpė mano sūnaus geriausias draugas.

Kokias Vilio savybes pats norėtumėte turėti?
Tai sunkus klausimas. Jei sakyčiau, kad drąsą ir ištikimybę – manysite, jog esu bailys, kuriuo niekada negalima pasitikėti. Todėl atsakysiu taip: norėčiau neturėti aukščio baimės, nes man ima suktis galva net užlipus ant kėdės pakeisti lemputę. Be to, norėčiau taip gerai šaudyti iš lanko – aš vis dar jį turiu, bet man trūksta praktikos.

Kaip apibūdintumėte knygą „Žvalgo mokinys“?
Tikuosi, kad ji įdomi, intriguojanti, jaudinanti, sparčiai besivystanti, galbūt dar įtraukianti ir linksma. Manau, kad humoras yra svarbi gyvenimo dalis, todėl stengiausi, kad jo netrūktų mano knygose.

Gal duosite užuominų apie trečiąją serijos „Žvalgo mokinys“ knygą?
Trečiosios dalies „Žvalgo mokinys. Ledo šalis“ veiksmas vyksta nebe Aralueno karalystėje, siužetas persikelia į šiaurinę Skandiją ir Galikos karalystę. Vilis susiduria su problema, kurios negali išspręsti vienas, o pagalba ateina labai netikėtai. Holtas taip pat turi rūpesčių, su kuriais kovoja savaip. Horacijaus vaidmuo šioje dalyje labai didelis, matome, kaip jis tampa vis labiau įgudusiu kariu. Daugiau negaliu atskleisti.

Ką dar norėtumėte pasakyti skaitytojams?
Ačiū, kad perkate, skaitote ir mėgaujatės mano knygomis. Mano gyvenimo svajonė buvo tapti rašytoju ir Jūsų dėka ši svajonė išsipildė. Be to, labai mėgstu išgirsti skaitytojų nuomones, skaityti jų komentarus, todėl džiugu, kad šiais laikais tam yra puikių būdų. Taigi, geriausi linkėjimai Jums visiems ir, kaip mes sakome Autralijoje, Jūsų kraujas vertas pilstyti į butelius.

2001 m. spalio 22 d. gimė sparnuota karvutė, kuri jau trylika metų džiugina vaikus, šildo širdis ir dovanoja bilietą į stebuklingą skaitymo šalį.

Gimtadienio proga į keletą klausimų atsakė leidyklos vadovas Arvydas Vereckis:

Ar Jūs esate kaip tėtis, auklėjantis paauglę leidyklą, ar kaip pats paauglys trylikametis?
Esu kaip tėtis, kuris skatina leidyklą būti jauna, veržlia, kūrybinga, nepailstančia bendruomene niekorimtukų, kurie akivaizdžiai yra KITOKIE.

Kaip jaučiasi leidykla sulaukusi trylikos metų, ar yra paauglystės bruožų?
Taip. Mes kaip tikri paaugliai – turim viziją, norim vadovautis tik savo skoniu, žinoti kaip nuostabu būti laisvam ir nepriklausomam.

Ką galvojote prieš 13 metų?
Labai juokingas atsakymas. Prieš įsteigdamas leidyklą galvojau – na, gal truputį paprekiausiu. :)

O ką galvojate dabar?
Galvoju – kaip norėčiau, kad vaikai užaugtų ne vartotojai.

Bijote skaičiaus 13? Ar tai daug leidyklai?
Nebijau, tai laimingas skaičius! Organizacijai tai daug, jei ji sveika, tuomet sulaukusi tiek metų jau brandi ir galinti įgyvendinti daug brandžių idėjų.

Ko palinkėtumėte leidyklai?
Noro kurti, aistros gyventi ir poreikio atrasti!

Linkėjimus žarsto ir patys niekorimtukai!

Linkiu, kad karvėm nediltų sparnai. IEVA

Kuo daugiau knygų, kurios įkvepia būti geresniais... idėjų, kurios nustebintų net visko mačiusius... ir daug smulkmenų, kurios džiugina ir verčia šypsotis... ČIUKIS

Linkiu, kad kasmet išaugtų vis nauji sparnai - dar stipresni, gražesni, stebuklingesni ir labiau džiuginantys. Ir visi draugiškai ant jų tilptume, ir būtume pačios geriausios daugiasparnės karvytės blusos! EGLĖ D.

Aš „Nieko rimto“ gimtadienio proga linkiu, kad sparnuota karvytė sumaniai naudotųsi savo per trylika metų užsiaugintais sparnais ir ragais. Kad vaikus ir toliau keltų į šviesias literatūros padanges, o visus blogiukus, kurie nori pasisavinti pieną arba pievą, na, truputį bakstelėtų. BENAS

Linkiu, kad „Nieko rimo" namuos saulės zuikučiai visada šoktų polkutę. MIGLĖ

Lengvumo, svajonių, drąsos ir laimingų žmonių aplink. KAROLINA

Kad ir toliau tai būtų pati sparnuočiausia, linksmiausia ir kūrybiškiausia leidykla Lietuvoje. Ir gal ne tik joje... SIMONA

Linkiu nepykti ant tų, kurie laiptus kartais nuplauna rytine kava – ne visi juk labai Rimti šioj leidykloj. EGLĖ Ž.

Linkiu, kad kiekvienas žmogus, kuris šypsosi gatvėje, būtų gavęs „Nieko rimto" staigmenėlę. ANDRIUS

Kad turėtų Nieko rimto knygynėlį senamiestyje, kuriame nuolat sukiotųsi vaikai, tėveliai, seneliai, tetos, dėdės ir mielas jaunimėlis, kuris myli Nieko rimto. Kad knygynėlyje būtų jauku, vyktų parodos, susitikimai, pasibuvimai lydimi kavos ir arbatos kvapų, muzikos garsų ir kad lankytojai iš jo neišeitų tuščiomis :) LINA

Linkiu leidyklai dar vienų kūrybingų metų, įdomių knygų, puikių autorių ir lengvų apsisprendimų! VILIJA

P.S. Ar žinojote, kad, seniai seniai (kokiame XIX a.) 13 buvo vadinamas visai ne „velnio tuzinu“, bet „kepėjo tuzinu“ - perkant kepyklose 12 bandelių, 13-ąją duodavo pirkėjui nemokamai.:)

Mūsų šaunusis niekorimtukų kolektyvas atveria leidyklos duris dar vienam būsimam kolegai. Susidomėjai? Skaityki toliau!

O ieškome...
VADYBININKO – EKSPEDITORIAUS

Tau reikėtų....
... neskubėti užaugti ir vis dar domėtis  vaikiška literatūra; 
... turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą ir nuosavą automobilį.

Tavo stipriausios savybės turėtų būti... 
...operatyvumas ir greita orientacija;
...derybiniai sugebėjimai;
...lankstumas;
...kruopštumas;
...atsakingumas.

Tavo darbo pobūdis:
- Prekybos taškų (knygynų, prekybos centrų) lankymas,  užsakymų formavimas, bendravimas su prekybos taškų vadybininkais.  
- Produkcijos (knygų, CD, atvirukų, reprodukcijų, ženkliukų) išdėstymas stenduose, jų tvarkymas.
- Prekių sandėlyje pakrovimas/ iškrovimas, jų išvežiojimas po prekybos taškus. 

Darbo vieta: Nuolatinis važinėjimas visoje Lietuvoje, bet kas rytą reikėtų startuoti iš Vilniaus.

Tavęs laukia: 
- Nuotaikingas „nerimtai užaugusių“ žmonių kolektyvas; 
- Emociškai saugi aplinka;
- Dinamiškas darbas;
- Finansinis atlygis.


Informuosime tik atrinktus kandidatus.


Norintys dalyvauti konkurse, CV ir motyvacinį laišką siųskite el. paštu: info@niekorimto.lt  su nuoroda „Vadybininkas-ekspeditorius“. 

Dovanokime lietuvių autorių knygas šalies bibliotekoms!

Miestų, miestelių, kaimų ir mokyklų bibliotekų skaitytojams labai trūksta naujų lietuvių grožinės literatūros kūrinių, knygų apie Lietuvos istoriją, enciklopedinių leidinių ir žinynų.

Todėl Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota akcija „Knygų Kalėdos“ šiais metais kviečia padovanoti lietuvių autorių knygų šalies bibliotekoms ir skatinti pažinti Lietuvą, jos kalbą, istoriją ir kultūrą.

Naujų knygų mūsų bibliotekoms galite išrinkti iš leidyklos „Nieko rimto“ kolekcijos:

Nors šiais metais akcentuojamos lietuvių autorių knygos, bibliotekoms trūksta ir užsienio šalių vertingų knygų. Dovanoti galima ir jas.

Kaip padovanoti knygas bibliotekoms? 

Akcijos esmė tokia, kad kiekvienas, kuris nori padovanoti knygų  kaimų ir miestelių bibliotekoms, norimas knygas gali įsigyti su 20% nuolaida. Tai galima padaryti ir perkant mūsų el. knygynėlyje. Viskas, ką Jums reikia padaryti, tai įvesti nuolaidos kodą KnyguKaledos2014. Taip Jūsų sąskaita sumažės 20%, o knygos sėkmingai bus padėtos į fondą, kuris akcijai pasibaigus bus perduotas bibliotekoms.

Jei pasinaudosite šiuo kodu, tai reikš, kad visos, krepšelyje esančios knygos atiteks bibliotekoms. Dovanojamų knygų skaičius neribojamas, o rinktis galima bet kurią knygą. Skiltyje, kurioje reikia pasirinkti pristatymo būdą, žymėkite, kad atsiimsite leidykloje. Į kiekvieną knygą įklijuosime lipduką ir įrašysime padovanojusio asmens vardą ir pavardę. 

Sveikinkite artimiuosius, kolegas, verslo partnerius

Dovanoti knygas bibliotekoms galite ir įsigydami šventinius atvirukus. Šiame kataloge rasite atvirukų, kurių nusipirkę prisidėsite prie akcijos „Knygų Kalėdos“. Pirkite atvirukus iš 1-4 šio puslapių ir 50 proc. nuo Jūsų užsakymo sumos virs knygomis, kurios keliaus į kaimų, miestelių ir mokyklų bibliotekas.

Prie akcijos gali prisidėti kiekvienas. Čia kiekviena knyga yra svarbi.

Jei norite sužinoti daugiau informacijos apie akciją, susisiekite:

info@niekorimto.lt
Renata mob. +370 698 70153

  Akcija vyks lapkričio 10–sausio 6 dienomis. 

Daugiau informacijos rasite www.knygukaledos.lt 

Skaitykime, dovanokime, dalinkimės!

Jei netyčia Jūs pateko į tų žmonių grupę, kuriems sunku išrinkti kalėdines dovanas, mes tiesiame mažą pagabos ranką. Peržiūrėjome visą savo knygų (ir ne tik jų) asortimentą ir parengėme Jums kelis KALĖDINIŲ DOVANŲ PASIŪLYMUS pagal amžiaus grupes! Tikimės, kad jie Jums bus naudingi. Žvilgtelkit žemiau :)

PATIEMS MAŽIAUSIEMS:

• Tylioji knygelė
• CD Vaikų kambarys
• Didysis žodžių fabrikas
• Baubai lovoje
• Batuotas katinas

MAŽIEMS, BET DIDESNIEMS:

• Dvylika dovanų Kalėdų Seneliui
• Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos
• Kalėdų Senelis ir šamano būgnas
• Milžiniškos transporto priemonės
• Drebantis riteris

ŪGTELĖJUSIEMS:

• Kalėdų senelio staigmena  
• Girios paštas 
• Mėgintuvėlio kelionės                   
• Blusyno pasakojimai  
• Elė ir pašėlusi klasė      

VYRESNIEMS:

• Tamsa, kuri prabudo
• Titnago plunksna
• Atokaus priemiesčio istorijos
• Žmogus, kuris augino kometas
• Berniukas ant medinės dėžės

ŠEIMOS SKAITINIAI:

• Kalėdų istorija
• Piteris Penas ir Vendė
• Aplink Žemę per 80 dienų
• H.C. Anderseno Pasakos
• Ežiukas rūke

Žemiau esantys rinkinukai tiks tiems, kurie į kalėdinių dovanų krepšelį nori įdėti keletą dovanų.

RINKINUKAI:

Ir vėl praveriame leidyklos duris plačiau ir norime į šeimą priimti dar vieną niekorimtuką...

IEŠKOME SANDĖLIO ADMINISTRATORĖS PADĖJOJO/-S

(su perspektyva tapti sandėlio administratoriumi/-e)

Jeigu...
... neskubi užaugti ir su džiugesiu vartai ir net skaitai vaikiškas knygeles;
... supranti, kad laiko nenusipirksi, todėl gerbi jį ir viską darai laiku;
... atsakomybė buvo beveik pirmas žodis, kurį išmokai;
... įtampą prisijaukini kaskart, kai tik ji užsuka;
... bent retkarčiais užauga sparnai;
... esi rimtai nerimtas/-a;

                                       ... mums reikėtų tave pamatyti!

Savybės, kurias vertiname labiausiai:
-atsakingumas;
-pareigingumas; 
-gebėjimas efektyviai planuoti laiką;  
-kruopštumas;
-punktualumas;
-sąžiningumas;
-puikūs bendravimo įgūdžiai;
-nesibaiminimas fizinio krūvio;
-noras tobulėti profesinėje srityje.

Darbo pobūdis:
-užsakymų ruošimas;
-sandėlio tvarkos palaikymas.

Darbo vieta:  Vilnius.

Jūsų laukia: 
Puikios darbo sąlygos ir smagi aplinka nuotaikingame „nerimtai rimtų“ žmonių kolektyve.

Informuosime tik atrinktus kandidatus.
Norintys dalyvauti, CV ir motyvacinį laišką (būtinai!) siųskite el.paštu: info@niekorimto.lt su nuoroda „Sandėlio administratorės padėjėja/-as“ 

Taigi, tyla būna įvairi, ji gali kelti baimę, gali būti nejauki, bet tuo pačiu kupina minčių, idėjų, gėrio bei kantrybės. Tyla dažnai tampa prabanga, mat vis pasiteisi name neturintys laiko susikaupti, ramiai pasibūti ar tyliai pabendrauti su bičiuliu. Kaip išeitį vaikams bei tėvams menininkė Sigutė Ach „Tyliąją knygelę“ siūlo „čiupti, kol yra. Tai tarsi geroji namų dvaselė, kiekvienam širdį paglostys, ir mažam, ir dideliam. Joje tiek daug subtilaus gėrio. Jos puslapiai – atokvėpis kasdienybės šurmulio išvargintai sielai.“

Kai visi nori atkreipti dėmesį, rėkti, išsiskirti, viską dažyti ryškiomis spalvomis ir nekantriai lėkti, taip norisi ištrūkti ten, kur ramu, gera ir gali girdėti net tyliai besileidžiančias snaiges. Sunkiausia susikaupti ir tylą pakelti vaikams, todėl verta pavartyti naują leidyklos „Nieko rimto“ siūlomą kūrinį vaikams – „Tylioji knygelė“.

„Tylioji knygelė“ – tai bendras rašytojos Deboros Underwood ir dailininkės Renatos Liwskos kūrinys nuostabų tylos pasaulį. Paveikslėlių knygelė pasakoja apie pačias įvairiausias tylos formas, kurios lydi vaiką nuo ryto iki vakaro: tylus pabudimas, paslapties šnabždėjimas, slėpynės, pirmosios snaigės, vakaro pasakaitė. „Tas teksto lakoniškumas ir iliustracijų saikingumas ir yra stiprioji knygelės pusė – ji taip nuostabiai subalansuota, kad, rodos, neturi ką dar pridėti, tiesiog vartai – lėtai, atsargiai – ir nuščiūva, nurimsta viskas viduje, o veide pražysta šypsena. Net ir labai talentingam menininkui reikia dar ir sėkmės, kad gimtų toks kūrinėlis“, – knygelę komentuoja lietuvių menininkė Sigutė Ach.

Ši knyga JAV tapo New York Times bestseleriu, pelnė daugybę apdovanojimų, įvertinimų iš leidėjų, bibliotekų ir skaitytojų. Knygos unikalumas turbūt pridėjo daugiausia pliusų skiriant įvertinimus. Tyla – sudėtingai paaiškinama tema vaikams, o jei ir paaiškinama – sunkiai įgyvendinama vaikų būryje. Tačiau dauguma užsienio skaitytojų gyria knygelę kaip puikų būdą vaikams tai suprasti, nusiraminti, susikaupti. Knygos vertėja, poetė Violeta Palčinskaitė pasakojo, jog tokią knygelę versti buvo daug sunkiau negu daug žodžių turinčią, nes kiekvieną žodį, kiekvieną raidę turi labai gerai apgalvoti ir pasverti, kad jis pritrauktų vaikus: „Nemanau, kad vien tiktai kuri nors knygelė sugebėtų nuraminti šėlstančius vaikus, ypač jeigu jie apskritai nedraugauja su knygelėmis... Bet tam yra suaugę, kurie bent jau bandys vaikui perskaityti su savais komentarais bei atkreipti mažųjų dėmesį į paslaptingą, turtingą ir prasmingą tylos pasaulį.“

Kam reikalinga tyla, vaikai dar patys gali ir nesuvokti. Bet autorė, vertėja ir dailininkė vienbalsiai sutinka, jog vaikams ji reikalinga tiek pat, kaip ir suaugusiems. „Kad išmoktų pabūti su savimi ir pamąstyti“, – teigia poetė ir knygelės vertėja Violeta Palčinskaitė. Dailininkė Sigutė Ach priduria: „Tik harmonijoje, ramybėje mes pradedame jausti save ir kitus. Jaukioje tyloje ištarti žodžiai greit randa kelią į širdį, o ir patys išsitaria švelniai, nuoširdžiai.“ Psichologė Lina Gudaitė pasakoja: „Vakarų kultūroje labai daug triukšmo, be to, šeimose dažnai kaip fonas nuolat veikia televizorius ar radijas. Todėl tyla gali vaikus gąsdinti, kelti nerimą. Tylos supratimas ateina per šeimos pavyzdį. Tokios knygos svarbios, nes atskleidžia tylą, praplečia tylos sampratą, didina savęs ir pasaulio pažinimą.“

Pati autorė Deborah Underwood pasakoja, kad idėja knygai gimė sėdint bažnyčioje ir laukiant klasikinės gitaros koncerto pradžios. Tuomet ji pastebėjusi keletą skirtingų tylų – mandagi klausytojų tyla, atlikėjo šnabždesiai pasirengiant koncertui, visiškos tylos momentas prieš pat suskambant pirmam akordui... Tuomet rašytoja pradėjo mąstyti, jog yra ir dar daugiau tylos rūšių, ir gal netgi jų užtektų parašyti paveiklėlių knygai. Pirmoji knygos redaktorė pasakoja: „Tai buvo meilė iš pirmo skaitymo. Man Deboros tyla pasirodė unikali ir tokia vaikiškai tikra, pamaniau, kad skaitytojams tai patiks. Kai perskaičiau Deboros rankraštį, iš karto įsivaizdavau knygą su nuostabiais, švelniais ir ramiais Renatos Liwskos gyvūnų piešiniais. Suderinti rašytoją su iliustruotoju yra viena mėgstamiausių mano darbo dalių, ir galiu drąsiai sakyti, kad Renata ir Deborah yra svajonių komanda!“

Jei netyčia Jūs pateko į tų žmonių grupę, kuriems sunku išrinkti kalėdines dovanas, mes tiesiame mažą pagabos ranką. Peržiūrėjome visą savo knygų (ir ne tik jų) asortimentą ir parengėme Jums kelis KALĖDINIŲ DOVANŲ PASIŪLYMUS pagal amžiaus grupes! Tikimės, kad jie Jums bus naudingi. Žvilgtelkit žemiau :)

PATIEMS MAŽIAUSIEMS:

• Tylioji knygelė
• CD Vaikų kambarys
• Didysis žodžių fabrikas
• Baubai lovoje
• Batuotas katinas

MAŽIEMS, BET DIDESNIEMS:

• Dvylika dovanų Kalėdų Seneliui
• Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos
• Kalėdų Senelis ir šamano būgnas
• Milžiniškos transporto priemonės
• Drebantis riteris

ŪGTELĖJUSIEMS:

• Kalėdų senelio staigmena  
• Girios paštas 
• Mėgintuvėlio kelionės                   
• Blusyno pasakojimai  
• Elė ir pašėlusi klasė      

VYRESNIEMS:

• Tamsa, kuri prabudo
• Titnago plunksna
• Atokaus priemiesčio istorijos
• Žmogus, kuris augino kometas
• Berniukas ant medinės dėžės

ŠEIMOS SKAITINIAI:

• Kalėdų istorija
• Piteris Penas ir Vendė
• Aplink Žemę per 80 dienų
• H.C. Anderseno Pasakos
• Ežiukas rūke

Žemiau esantys rinkinukai tiks tiems, kurie į kalėdinių dovanų krepšelį nori įdėti keletą dovanų.

RINKINUKAI:

Taigi, tyla būna įvairi, ji gali kelti baimę, gali būti nejauki, bet tuo pačiu kupina minčių, idėjų, gėrio bei kantrybės. Tyla dažnai tampa prabanga, mat vis pasiteisi name neturintys laiko susikaupti, ramiai pasibūti ar tyliai pabendrauti su bičiuliu. Kaip išeitį vaikams bei tėvams menininkė Sigutė Ach „Tyliąją knygelę“ siūlo „čiupti, kol yra. Tai tarsi geroji namų dvaselė, kiekvienam širdį paglostys, ir mažam, ir dideliam. Joje tiek daug subtilaus gėrio. Jos puslapiai – atokvėpis kasdienybės šurmulio išvargintai sielai.“

Kai visi nori atkreipti dėmesį, rėkti, išsiskirti, viską dažyti ryškiomis spalvomis ir nekantriai lėkti, taip norisi ištrūkti ten, kur ramu, gera ir gali girdėti net tyliai besileidžiančias snaiges. Sunkiausia susikaupti ir tylą pakelti vaikams, todėl verta pavartyti naują leidyklos „Nieko rimto“ siūlomą kūrinį vaikams – „Tylioji knygelė“.

„Tylioji knygelė“ – tai bendras rašytojos Deboros Underwood ir dailininkės Renatos Liwskos kūrinys nuostabų tylos pasaulį. Paveikslėlių knygelė pasakoja apie pačias įvairiausias tylos formas, kurios lydi vaiką nuo ryto iki vakaro: tylus pabudimas, paslapties šnabždėjimas, slėpynės, pirmosios snaigės, vakaro pasakaitė. „Tas teksto lakoniškumas ir iliustracijų saikingumas ir yra stiprioji knygelės pusė – ji taip nuostabiai subalansuota, kad, rodos, neturi ką dar pridėti, tiesiog vartai – lėtai, atsargiai – ir nuščiūva, nurimsta viskas viduje, o veide pražysta šypsena. Net ir labai talentingam menininkui reikia dar ir sėkmės, kad gimtų toks kūrinėlis“, – knygelę komentuoja lietuvių menininkė Sigutė Ach.

Ši knyga JAV tapo New York Times bestseleriu, pelnė daugybę apdovanojimų, įvertinimų iš leidėjų, bibliotekų ir skaitytojų. Knygos unikalumas turbūt pridėjo daugiausia pliusų skiriant įvertinimus. Tyla – sudėtingai paaiškinama tema vaikams, o jei ir paaiškinama – sunkiai įgyvendinama vaikų būryje. Tačiau dauguma užsienio skaitytojų gyria knygelę kaip puikų būdą vaikams tai suprasti, nusiraminti, susikaupti. Knygos vertėja, poetė Violeta Palčinskaitė pasakojo, jog tokią knygelę versti buvo daug sunkiau negu daug žodžių turinčią, nes kiekvieną žodį, kiekvieną raidę turi labai gerai apgalvoti ir pasverti, kad jis pritrauktų vaikus: „Nemanau, kad vien tiktai kuri nors knygelė sugebėtų nuraminti šėlstančius vaikus, ypač jeigu jie apskritai nedraugauja su knygelėmis... Bet tam yra suaugę, kurie bent jau bandys vaikui perskaityti su savais komentarais bei atkreipti mažųjų dėmesį į paslaptingą, turtingą ir prasmingą tylos pasaulį.“

Kam reikalinga tyla, vaikai dar patys gali ir nesuvokti. Bet autorė, vertėja ir dailininkė vienbalsiai sutinka, jog vaikams ji reikalinga tiek pat, kaip ir suaugusiems. „Kad išmoktų pabūti su savimi ir pamąstyti“, – teigia poetė ir knygelės vertėja Violeta Palčinskaitė. Dailininkė Sigutė Ach priduria: „Tik harmonijoje, ramybėje mes pradedame jausti save ir kitus. Jaukioje tyloje ištarti žodžiai greit randa kelią į širdį, o ir patys išsitaria švelniai, nuoširdžiai.“ Psichologė Lina Gudaitė pasakoja: „Vakarų kultūroje labai daug triukšmo, be to, šeimose dažnai kaip fonas nuolat veikia televizorius ar radijas. Todėl tyla gali vaikus gąsdinti, kelti nerimą. Tylos supratimas ateina per šeimos pavyzdį. Tokios knygos svarbios, nes atskleidžia tylą, praplečia tylos sampratą, didina savęs ir pasaulio pažinimą.“

Pati autorė Deborah Underwood pasakoja, kad idėja knygai gimė sėdint bažnyčioje ir laukiant klasikinės gitaros koncerto pradžios. Tuomet ji pastebėjusi keletą skirtingų tylų – mandagi klausytojų tyla, atlikėjo šnabždesiai pasirengiant koncertui, visiškos tylos momentas prieš pat suskambant pirmam akordui... Tuomet rašytoja pradėjo mąstyti, jog yra ir dar daugiau tylos rūšių, ir gal netgi jų užtektų parašyti paveiklėlių knygai. Pirmoji knygos redaktorė pasakoja: „Tai buvo meilė iš pirmo skaitymo. Man Deboros tyla pasirodė unikali ir tokia vaikiškai tikra, pamaniau, kad skaitytojams tai patiks. Kai perskaičiau Deboros rankraštį, iš karto įsivaizdavau knygą su nuostabiais, švelniais ir ramiais Renatos Liwskos gyvūnų piešiniais. Suderinti rašytoją su iliustruotoju yra viena mėgstamiausių mano darbo dalių, ir galiu drąsiai sakyti, kad Renata ir Deborah yra svajonių komanda!“

Vieni sėdi ramiai prie eglutės, po kuria jau visa šūsnis dovanų. Kiti dar laksto po prekybos centrus, krautuvėles, kalėdines muges, ieškodami tinkamiausios dovanos mamai ar bičiuliui...O dar yra tokie, kurie slapta ruošia dovanėles pačiam... Kalėdų Seneliui. Viena mamytė su šypsena pasakoja: „Kiekvienais metais po eglute dedame Kalėdų Seneliui dovaną – namuose keptų sausainių ir stiklinę pieno. Ir visada randame pienuką išgertą, o vietoj sausainių tik trupinėlius...“

Patikėti Kalėdu stebuklu nėra taip sunku, kai po eglute randi išsvajotas dovanas, girdi pasakojimus apie tą vienintelį Kalėdų Senelį ir jo neįtikėtiną galią aplankyti viso pasaulio vaikus. Prisimindami vaikystę ir toliau žaismingai žvelgdami į gyvenimą klausiame ką gi padovanotumėte pačiam Kalėdų Seneliui? Labai įdomu, ką atsakys mažiausieji Kalėdų laukėjai bei žinomi Lietuvos menininkai, rašytojai.

Poetė Violeta Palčinskaitė: Kalėdų Seneliui padovanočiau bilietą prie šiltos jūros, kad atmirkytų savo senas sušalusias kojas, atkištų barzdą į saulutę ir pailsėjęs po visų kalėdinių rūpesčių pasuktų sau galvą, kaip pradžiuginti vaikus kitais metais.

Dailininkė Sigutė Ach: Manau, Kalėdų Seneliui reiktų dar daugiau… Kalėdų senelių ir seneliukų, tokių labai gyvybingų, kad spėtų pas visus vaikučius su tom ilgai lauktom dovanėlėm. Na, ir dar reikėtų šukų baltai puriai barzdai šukuoti, nes susivėlusi barzda labai plaikstosi ir stabdo, kai leki su vėjeliu rogėse.

Dailininkas Kęstutis Kasparavičius: Kalėdų Seneliui aš atsidėkoju tyliai mintyse pasakydamas: „Ačiū!“ Galima, žinoma, padėkoti parašant laiškelį ir paliekant jį po egle. Vieną laiškelį Seneliui lapių kalba, o kitą – elniui elnių kalba.

Gamtininkas, rašytojas Selemonas Paltanavičius: Pasaką. Apie Kalėdas ir Kalėdų Senelį, ji būtų gera ir tokia, kad visi jos klausydamiesi žinotų – Kalėdų Senelis yra, jis tikrai ateina pas visus, kurie juo tiki.

Rašytoja Neringa Vaitkutė: Kalėdų Seneliui padovanočiau Lietuvos žolynų arbatos rinkinį. Kad gerdamas Šiaurės ašigalyje išragautų mūsų trumputę vasarą su visais jos skoniais ir kvapais. Ir liepų medaus stiklainį – saldumui.

Dailininkė Agnė Nananai: Šokolado.

Aktorė, grupės „Teatriukas“ narė Dalia: Pusės metų kruizą į šiltus kraštus!

Dailininkė Lina Valužienė: Kalėdų Seneliui padovanočiau stiklainiuką, pilną vaikų šypsenų, kuriomis jie nušvinta, kai išgirsta Kalėdų Senelio vardą. Tos šypsenos stebuklingos – kai Senelis atidarys stiklainiuką, jos išskris lyg nematomi drugeliai ir visi aplinkui, o ir pats Senelis, ims šypsotis. :) 

Tuo tarpu vaikų dovanos Kalėdų Seneliui dar išradingesnės! Visų pirma, vaikai pasirūpintų, kad Kalėdų Senelis būtų sotus ir padovanotų jam įvairių skanumynų: sausainių, šokoladų, pyragų, arbatos, ledų, uogienės... Kitų dovanos būtų labai praktiškos: šiltos kojinės, pirštinės, šukos, slidės, net naujos rogės su GPS navigacija ar knyga apie Lietuvą – kad Kalėdų Senelis nepaklystų ir rastų visus namus, laukiančius dovanėlių. Vaikai nepamiršta Senelio poilsio ir sveikatos – siūlo padovanoti jam atostogas, vitamino C ir daug padėjėjų bei stiprius elnius. Nemažiau gražūs vaikų norai padovanoti Seneliui nematerealių dovanų ir geros nuotaikos: šypseną, eilėraštuką, šokį ar dainą, bučkį ir palinkėti sveikatos bei stiprybės.

Vienoje žiemiškoje knygoje vaikams „Dvylika dovanų Kalėdų Seneliui“ (leidykla „Nieko rimto“, 2014) nykštukas norėjo nustebinti Kalėdų Senelį dvylika dienų prieš šventes dovanodamas jam po dovaną. Jis tvarkė namus, rengė čiuožyklą kieme, statė sniego elnią, kepė sausainius, dainavo dainą, puošė eglutę... o galiausiai stipriai apkabino Kalėdų Senelį. Knyga labai nuotaikinga, o detalios iliustracijos perteikia visas smulkmenas ir nykštukėlio pastangas. Labai smagu ją skaityti prieš pat šventes ir suprasti, kad svarbiausia dovana yra didžiulis noras, buvimas kartu ir linksmi mieli mažmožiai.

Žaismingai pažvelgėme į šį vieniems smagų, kitiems rūpestį keliantį dovanojimo laikotarpį. Ar pastebėjote, kad kai kurie dovanų pasiūlymai labai tiks jūsiškiams šeimos nariams ar draugams? Gal kam reikia šiltų kojinių ar šokolado, o kai kam didelė dovana buvimas kartu ir apkabinimas bei nepaliaujančios vaikų šypsenos!

Dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė yra labai didelė trolių Mumių gerbėja. Jos namuose knygos apie Muminukus yra skaitomos balsu, o lentynas puošia visa herojų kolekcija... 

Kas labiausiai Jums patinka Tuvės Janson sukurtuose personažuose? Koks didžiausias šių istorijų privalumas?

Prisimename, kad Muminukų „mama“ Tuvė Janson, kuri pati kūrė istorijas ir piešė joms iliustracijas. Šiandien pagal trolių Mumių charakterius pasakas ir iliustracijas kuria daug autorių ir dailininkų, kaip manote, ar toks literatūros tęstinumas yra geras?

Labiausiai vertinu originalius Tuvės Janson kūrinius. Savo verte niekas neatstos jų literatūriškumo ir meniškumo. Tačiau Tuvė Janson buvo kūrėja, kuri . Jos pirmieji komiksai apie Mumius, gimę anksčiau už knygas, buvo skirti suaugusiųjų laikraščiui. Tas nuostabus fantastinis pasaulis buvo priimtas su entuziazmu, bet ne kiekvienas vaikas pajėgus suprasti jo filosofiją, suaugėliškas problemas ar švelnų sarkazmą. Bet vaikams šie herojai irgi patiko. Ir kaip gali nepatikti? Todėl Suomijoje gimė mintis Mumių pasaulį priartinti prie mažųjų skaitytojų, juos tarsi paruošti susitikimui su originaliais Tuvės Janson kūriniais, pritaikant jį mažiesiems. Kad vėliau jau savarankiškai jie atrastų tikrąjį Tuvės Janson kūrinių žavesį.

Kaip manote, kodėl vaikams patinka Mumiai? Ar savo vaikams skaitydavote šias knygeles?

Kai augo mano vaikai, Lietuvoje dar nebuvo jokių Tuvės Janson adaptacijų. Skaitėme knygas balsu, pamilome jų herojus. Tačiau knygas teko atsirinkti. Kai kurios iš jų dar laukia, kol mano vaikai jas perskaitys, jau, galbūt, būdami suaugę. Bet leidyklai „Nieko rimto“ pradėjus leisti adaptuotą seriją „Didžioji Trolių Mumių knyga“, mano dukra atrado knygas, kurios jai, pirmokei, tapo pačiu tinkamiausiu ir mieliausiu skaitymo pradžiamoksliu.

Pasaulyje žmonės dėl Mumių dar vis pamišę, yra kuriami pašto ženklai, lempos, spektakliai, animaciniai filmai, indai, visokie daikteliai namams, suvenyrai. Ar Lietuvoje Mumiai yra tokie pat populiarūs? Kaip Jūs jais susižavėjote?

Visuomet miela įsigyti mylimo herojaus atvaizdą. Ypač jei jis adaptuotas meniškai. Nos tai padaryti nėra lengva, nes dažniausiai tokie suvenyrai ar atributika skiriami masinei auditorijai. Turime draugų Suomijoje, iš jų ir gavome pirmuosius suvenyrus su Mumiais. Džiugu, kad dabar ir Lietuvoje jau turime atvirukų, magnetukų, tekstilės su Mumių pasaulio herojais. Tačiau tik Suomijoje galima pamatyti, kokia išties didžiulė šių mielų herojų atributikos pasiūla. Mūsų namuose gyvena figūrėlių kolekcijos iš Mumių advento kalendorių, puikus skėtis, rankšluosčiai, magnetukai, atšvaitai. Tiesa, šie suvenyrai, kaip ir pats prekinis Mumių charakterių ženklas, yra brangūs, gal todėl į Lietuvą jie ateliauja pamažu. Bet štai puikią atvirukų kolekciją mūsų šeima susirinko dalyvaudama tarptautiniame atvirlaiškių siuntinėjimo projekte. Suomiai mielai siunčia atvirukus su Mumių herojais jų gerbėjams iš kitų šalių.  

Kokie yra Muminukų skaitytojai? 

Smalsūs, nuoširdūs, drąsūs ir jautrūs. Tai tarsi greta jų esančio suaugusiųjų pasaulio modelis, bet kur kas spalvingesnis, stebuklingesnis ir mokantis gerumo, draugystės, pasitikėjimo, kviečiantis pasinerti į nuotykius.

Jei galėtumėt pabendrauti su Tuve Janson, ko labiausiai norėtumėte jos paklausti?

Ko palinkėtų visiems, kas žavisi jos sukurtu pasauliu? Ką ji pati jame labiausiai brangina?

Kam turėtų patikti naujoji knyga „Trolių Mumių slėnio paslaptys“?

Naujoji knyga ypač tinka jauniesiems skaitytojams, kurie neseniai išmoko skaityti ir nekantrauja papildyti savo pirmąją bibliotekėlę savarankiškai perskaitytomis tekstinėmis knygelėmis. Taip pat tiems, kurie laukia skaitinių balsu, nes dar patys skaityti nemoka, bet visa širdele trokšta atsidurti linksmų, jaukių ir pamokančių nuotykių sūkuryje.


O kodėl lietus yra šlapias? Kas yra begalybė? Ir kodėl reikia eiti į darželį?Tai kasdieniai mažųjų kodėlčių klausimai tėvams, tetoms, auklėms, seneliams... Toks jau vaikų raidos etapas – klausinėjimas. Tėvų didžiausias iššūkis – ką daryti su tais klausimais: atsakyti, perleisti juos auklėtojams ar tiesiog negirdėti.

Vaikų smalsumą gvildena ir aptarinėja psichologai, pedagogai ir patys vaikų tėveliai. Ne paslaptis, kad nežinodami, ką atsakyti tėvai dažnai veja vaikus šalį, perduoda klausimus seneliams, o kai kurie ieško informacijos internete. Kai kurios mamos puola į neviltį ar jaučiasi beviltiškai, kai nežino atsakymų į, atrodytų, paprasčiausius vaikų klausimus: kodėl jūra tokia didelė; kodėl vaivorykštė spalvota; kur yra angelas sargas, jei jo nematome?

Vaikų klausinėjimą aptarėme su Vilma Juškiene – tinklaraščio www.jievaikai.lt autore, pozityvios tėvystės lektore. Sunkius klausimus ji klasifikuoja į tokius, kai atsakymo greičiausiai nežino niekas šiame pasaulyje ir tokius, kai atsakymo nežino tėvai. Kai klausimas yra sunkiai atsakomas arba moksliškai neišaiškintas (arba vaikui toks atsakymas būtų per sudėtingas), tėvai gali paties vaiko paklausti: o kaip tu galvoji? „Dažnai vaikas pasamprotauja ir pats į tokį klausimą atsako, o jei ir neatsako, tai bent užveda ant kelio, ką jis norėtų išgirsti kaip atsakymą į tokį klausimą.Jei tėvai nusiteikę gerai – galima pafantazuoti. Fantazuoti galima įvairiai, pagal kiekvienos šeimos vaizduotės lygį, kūrybiškumą, požiūrį į pasaulį, tikėjimą... Konkretaus patarimo, ką atsakyti, nėra. Visos šeimos individualios gyvenimo būdu ir požiūriu.“ – pasakoja Vilma Juškienė.

Kai atsakyti į vaiko klausimą per sunku, tėvams nereikėtų jaustis menkaverčiais. Galima drąsiai prisipažinti: šito aš nežinau, bet galime paieškoti atsakymo. Patariama informacijos ieškoti kartu – nesvarbu, ar ieškosite internete, o gal turite kokią knygą ar enciklopediją – įtraukite į šį procesą ir vaiką. Tai paskatins jo pažinimo troškimą ir bus įdomus užsiėmimas. Vilma dar pataria: „Pasitaiko, kad vaikas klausia kažko, ko tėvai nežino, bet tikrai žino senelis, krikšto tėtis ar kažkas iš artimų draugų. Galima jiems čia ir dabar iš karto paskambinti ir paklausti. Taip stiprinamas vaiko ryšys su kitais žmonėmis, taip pat atsiranda suvokimas, kad jei kažko nežinai, yra pasaulyje kitų žmonių, kurie gali padėti.“

Taip pat reikėtų vaiką nuraminti, jog jis ne vienas toks, kuriam tai rūpi, reikėtų apie tai diskutuoti. Yra nemažai knygų, kurių veikėjai yra tokie patys kodėlčiukai – vieni iš jų taip pat maži vaikai, kiti – personifikuoti gyvūnėliai, kurie elgiasi irgi kaip maži vaikai. Bene geriausiai žinoma knyga – Vytauto Petkevičiaus  „Kodėlčius“ (pirmą kartą 1974 m. išleido „Vaga“), kurioje trumpais apsakymais pasakojama apie mažą berniuką ir jo kasdienius klausimus. Šiandien taip pat gausu naujų kūrinių, kuriuose kalbama apie personažų smalsumą. Vienas jų – iš prancūzų kalbos versta Ramonos Bădescu knyga „Pomelui kyla daugybė klausimų“ (2015 m., „Nieko rimto“). Knygelės herojus – mažas drambliukas Pomelas, kuris kartais susimąsto kaip mažas vaikelis: ką galvoja skruzdėlės, kas būtų, jei jis būtų vienui vienas, kas atsikanda mėnulio, kodėl pomidorai raudoni... Rasti atsakymus ir drambliukui ne taip paprasta, bet pasaulis nuo to tik dar įdomesnis ir gražesnis. Žinoma, yra knygos, kurios atsako į klausimus – enciklopedijos ir žinynai, tačiau vaikams svarbios ir tokios, kaip knyga apie Pomelą – skatinančios dar daugiau klausti ir atrasti.

Vaikų klausimų pobūdis priklauso nuo raidos, ugdymo, žingeidumo. Pradėjęs savo jausmus ir smalsumą reikšti žodžiais vaikas ima klausinėti KAS čia, augant vėliau pereinama prie sudėtingesnių KODĖL klausimų. Jie gali būti gyvenimiški – pavyzdžiui, kodėl reikia valgyti sriubą?, bet ir labai filosofiški – kas yra begalybė...

Vilma Juškienė pažymi svarbiausią dalyką: „Vaikui reikalingas ne atsakymas, o tėvų dėmesys.“ Taigi, tuomet, kai vaikas tiesiog klausinėja, nelaukdamas atsakymų, pats juos žino arba nuolat kartoja nereikšmingus klausimus, reikėtų ne atsakinėti, bet skirti vaikui laiko – pažaisti, pasijuokti, padiskutuoti kartu bei skatinti vaiką galvoti ir pačiam rasti atsakymus... Jei vaikui kažkuria tema kilo klausimas pirmą kartą, Vilma teigia, kad užtektų minimalaus logiško paaiškinimo. Jei laikui bėgant vaikas ir toliau domisi, aiškinasi – derėtų jam atsakyti plačiau, rimčiau, galbūt įsigyti kokią vaikišką knygą ar enciklopediją ta tema. Klausimai rodo vaiko smalsumą ir domėjimąsi pasauliu, tačiau jei jis neklausinėja, tai dar nereiškia, kad nesusipažįsta su aplinka. Galbūt jis atsakymų ieško savarankiškai, stebi gamtą, maišo dažus, liečia, ragauja, o kartais ir pagadina kokį daiktą – tokiu atveju vėlgi nederėtų pykti, drausti ar kitaip žaboti vaiko žingeidumo. Vertėtų pasikalbėti, paaiškinti, skatinti vaiką domėtis ir visada klausti.

O ką gi daryti, jei vis dėlto nėra laiko ir jėgų atsakinėti į nepaliaujamus vaikų klausimus? Pirmiausia tėvams reikėtų suprasti, kodėl vaikai su savo klausimais kreipiasi į juos. Ogi todėl, kad tėvai jiems yra didžiausias autoritetas, mažyliai pasitiki jais. Jei neatsakinėsite vaikui, jis ims nepasitikėti jumis ir savimi, bijos klausti ir domėtis, tokiu atveju būdami nepakantūs mažiesiems, suaugusieji sumenkina vaiko smalsumą.

Tačiau vienaip ar kitaip, anot pozityvios tėvystės lektorės V. Juškienės, „...į klausimus reaguoti ir atsakinėti reikia, neišgirstų jų palikti jokiu būdu negalima.“ O jei nežinote atsakymo, savęs graužti ar gėdytis nereikėtų. Juk galima atsakyti vaizdingai, nors ir netiksliai – vėliau vaikas išsiaiškins ar paklaus dar kartą. „Vaikas myli tėvus tokius, kokie jie yra, ir nesitiki, kad atsakinėdami į klausimus jie nustos buvę savimi“, – teigia lektorė. Taigi, net nežinodami atsakymų į kai kuriuos klausimus, vis tiek būsite didžiausi vaikų autoritetai, o kaip padėjėjus galite pasikviesti kantrią močiutę ar auklę bei griebtis knygos.

Draugystę puoselėti pradedama nuo mažų dienų. Draugystės vertės suvokimas ankstyvoje vaikystėje keičiasi ypač greitai. Mokytis nepasimesti jausmuose vaikams padeda knygos, filmai ir, žinoma, tėvų rūpestis. Vaikui augant ir tolstant nuo suaugusiųjų, šeimoje neretai kyla dilemų, tačiau tinkami sprendimai gali padėti išlaikyti vaiko pasitikėjimą ir ateityje.

Bendravimas su aplinkiniais žmogui svarbus nepaisant jo komunikabilumo ar uždarumo. Vieniems pakanka  pokalbių darbe, kiti geriausiai jaučiasi šeimos rate, o tretiems būtinas draugų būrys. Tačiau dažnas sutiks, kad bent vienas tikras draugas – didelis turtas. Bet šį turtą reikia mokėti saugoti ir puoselėti. Geriausia to mokytis dar vaikystėje.

Ankstyvame amžiuje draugystė dar nelabai suvokiama. Draugai 2–4 metų mažyliui yra visi, su kuriais jis žaidžia. Taip pat greitai jie tampa nedraugais, vos tik atsibosta ar kuo neįtinka. Dėmesys šiame amžiuje yra nukreiptas vien į save ir asmeninius poreikius, tad ir draugystės nėra stipriausias ryšys. Tuomet svarbiausia – šeima. Vaiko raidos psichologų nuomone, nereikėtų versti susidraugauti, jei jaučiamas pasipriešinimas. Taip galima vaiką ilgam atbaidyti nuo noro pažindintis arba net paskatinti agresyvumą kito atžvilgiu. Kol kas geriausi draugai yra tėvai, tad ir pernelyg didelio dėmesio supažindinimui, kas yra draugystė, nereikia. Jei mažylis nedrąsus, nori, tačiau drovisi prieiti prie kitų vaikų, pakanka tėvams sukurti situaciją, kad svetimas vaikas būtų užkalbintas ir įtraukti į bendravimą saviškį. Galų gale darželis yra puiki terpė mokytis draugauti. Čia vyrauja bendra veikla, žaidimai, dar nėra jaučiamas priešiškumas, nemokama taip skirstyti ir vertinti kaip mokykloje.

Svarbesnis yra priešmokyklinis amžius, pirmi metai mokykloje. Tuomet vaikai jau pradeda po truputį suprasti draugystės esmę. Draugas jau nebūtinai tas, kuris pavaišino saldainiu, o tas, su kuriuo jam smagu būti, linksma žaisti. Daugiausia draugų susirandama pradėjus lankyti mokyklą, įvairius būrelius. Jei vaikas nėra linkęs užsidaryti, būti vienas, tai etapas, kai jis ima tolti nuo šeimos. Šiuo metu įdomesnis tampa laikas su draugais. Tėvams neretai sunku suvokti, kad jie – nebe pasaulio centras.  

Draudimai ar priverstinis laiko leidimas vien šeimos rate padėtį gali tik pabloginti. Žinoma, 5–8 metų vaikas turėtų nepamiršti, kur jo namai ir noriai dalį laisvalaikio leisti juose. Tačiau, kad tai užsitarnautų, tėvai taip pat turi įnešti savo indėlį – parodyti, kad jie palankiai vertina vaikų draugystę, leidžia atsivesti draugus į namus, noriai organizuoja bendrus žaidimus. Taip pat nereikėtų kištis į smulkius ginčus, bet leisti suprasti, kad prireikus vaikas visada gali kreiptis patarimo į mamą ir tėtį.

Vaikui augant, šios paprastos taisyklės tampa vis svarbesnės. Jei suaugusieji palieka užtektinai laisvės apsispręsti, su kuo vaikams draugauti, pagarbiai priima jų sprendimus, paprastai vaikai atsidėkoja už supratimą. Pajusite, kad ir augdamas vaikas nevengia būti namuose, supažindina su draugais, noriai apie juos kalba. „Mamai gal ir ne visada mano draugai patikdavo, bet ji stengėsi  suprasti juos. Nebuvo nei vieno draugo, kurio užsukusio nebūtų pavaišinusi arbata, paklaususi, kaip sekasi“, – patirtimi iš vaikystės dalijasi dabar jau pilnametė Aistė. Ji mano, kad tėvai atstumia vaikus nuo savęs ne visada pagrįstomis nuomonėmis apie atžalų draugus, galimą jų neigiamą įtaką.

Pakeisti požiūrį ir kiek laisviau žiūrėti į vaikų draugystes – ne vienintelis būdas tobulinti draugystę. Juk ne veltui šia tema sukurta begalės filmų ir prirašyta knygų. Vaikams skirtuose kūriniuose draugystės tema yra bene dažniausiai sutinkama. Neretai draugysčių smagumai ir išbandymai vaizduojami pasitelkiant gyvūnus, suteikiant jiems žmogiškas savybes.

Leidyklos „Nieko rimto“ repertuare sausio mėnesį pasirodė vokiečių autoriaus Danielio Nappo, pradinukams skirta knyga „Šniukštinėtojai laive“. Viena pagrindinių siužeto linijų – detektyvinė, tačiau leidėjus ne mažiau sužavėjo originaliai parinktas veikėjų duetas. Hubertas – buvęs policijos šuo, o Pokas – inteligentiška blusa. Pasitaiko, kad šie gyvūnai  kartais apsigyvena kartu, tad kodėl netapus draugais. Dviese jie gali nuveikti didingus darbus ir nugalėti iššūkius bei asmenines silpnybes.

Istorijoje paaiškėja, kad visai nesvarbu, kokie bičiulių išoriniai skirtumai, gebėjimai ar įpročiai. Draugystėje svarbiau sugebėti priimti kitą tokį, koks jis yra, kartais pamiršti save tam, kad padėtum sau brangiam žmogui. Per draugystę atskleidžiame save, parodome, kokie žmonės esame, kaip bendraujame – tai svarbi žmogaus raidos dalis. Kuo anksčiau tėvai tai supras, tuo greičiau pelnys savo vaikų palankumą. Tuo pačiu ir savo pačių santykiuose galbūt sulauks teigiamų pokyčių.Draugauti reikia mokytis nuolatos. Kiekviena bičiulystė – vis kita unikali istorija. Visi norime, kad ta istorija būtų ilga ir kuo gražesnė.

Žiema, linksmybės, sniegas, šaltis, virusai ir, žinoma, nelauktos sezoninės ligos. Peršalimas su varvančia nosimi, varginančia temperatūra ir skaudančia gerkle –  nemaloni patirtis suaugusiems. O ką daryti, kai suserga vaikai? Toks netikėtas scenarijus pristabdo kasdienį šeimos gyvenimą bent jau savaitei. Tėvams rūpestis – ką tokiu atveju daryti?

Tokiu atveju vaikas su mama, tėčiu, aukle ar močiute praleidžia visą dieną namuose. Taigi kyla klausimas, ką veikti su sergančiu vaiku, kaip jam išaiškinti, kad liga nori gulėti lovoje, o ne lakstyti su draugais kieme. Leidykla „Nieko rimto“ sudarė rekomenduojamų knygų sąrašėlį, kuris tiktų skaityti ligoniukams – vieniems skaitytų mamos, tėčiai ar močiutės, kiti jau kibtų į naujus skaitinius patys.

Kaip nuraminti ikimokyklinio amžiaus vaiką?

Sergantys mažyliai sunkiai suvokia, kodėl jiems skauda galvytę ir kodėl nėra jėgų bėgioti. Liga sustabdo tiek suaugusiuosius, tiek vaikus, tačiau ikimokyklinio amžiaus vaikai nenustygsta vietoje net sirgdami, kad ir kaip mamos norėtų paguldyti juos į lovą. Geriausias būdas nuraminti – skirti jiems dėmesio. Pavyzdžiui, skaitykite vaikui knygą ne tik prieš miegą. Balsu skaitomos istorijos nuramina vaiką, atpalaiduoja, tuo pat metu skatina veikti jo vaizduotę. Sudominkite mažylį paveikslėlių knygomis – kol skaitysite, jis galės stebėti, analizuoti paveikslėlius. Rinkitės ramesnes knygas, kurios neskatins vaiko lakstyti ir ieškoti nuotykių kaip knygos herojus. Kontroliuokite knygos ar pasakos trukmę, kad istorijos ilgis nevargintų vaiko. Tokiems skaitiniams tiks ir jau turimos klasikinės pasakų knygos, tačiau, kad sudomintumėte vaiką, galite paieškoti ir naujų.  „Nieko rimto“ šiuo metu siūlo jaukių ramesnių kūrinėlių – „Tylioji knygelė“, „Didysis žodžių fabrikas“, „Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos“ – juos skaitant kils minčių, klausimų ne tik vaikams, bet ir jas skaitančiam suaugusiajam. Tai tokios knygelės, kurios įneš į namus jaukumo, šilumos ir gal netgi sveikatos.

Kuo sudominti mokyklinuką?

Sergantys pradinukai jau suvokia, kas yra liga ir kad dabar, deja, reikės gulėti lovoje. Bet šie gudručiai tokias atostogas nuo mokslų norėtų praleisti, jų manymu, turiningai – įsisvajoja visą dieną žaisti kompiuteriu ar žiūrėti animacinius filmukus. Mamos, žinoma, niekada to neleis, bet kokios veiklos tuomet pasiūlyti vaikui? Jei su vaiku leidžiate visą dieną, o situacija ir sveikata leidžia ne tik gulėti lovoje, bet jau ir pasivaikščioti po namus – mėginkite veikti ką nors, kam pritrūkdavo laiko arba ko niekada nedarėte. Galbūt užsiimsite kartu rankdarbiais, parašysite laišką klasės draugui ar močiutei arba spręsite užduotis – yra įvairiausių pratybų, užduočių knygelių, kurias galima parinkti pagal vaikų amžių. Sudominkite vaiką kokia nors nauja veikla ar sritimi – pavyzdžiui, pamėginkite namuose atlikti eksperimentų! Perskaitykite Renatos ir Lauryno Česūnų knygą „Mėgintuvėlio kelionės“, ji tikrai sudomins pradinuką įdomių chemijos ir fizikos eksperimentų gausa. Jei vis dėlto liga paguldė į lovą, rinkitės ramesnes, tačiau įdomias knygas. Nors pats vaikas jau savarankiškai skaito, šį kartą paskaitykite jam jūs, prisiminkite skaitymą balsu. Tačiau rinkitės dar vaikui negirdėtą istoriją – taip prikaustysite jo dėmesį. Beveik visi vaikai neabejingi gyvūnams, o žiemą jiems dažnai parūpsta, kur dingsta visi gyvūnėliai ir kaip jie miega žiemos miegu. Gamtininkas Selemonas Paltanavičius parašė laiškų knygą „Girios paštas“, kuri turėtų ne tik sudominti vaikus, bet ir suteikti jiems įdomių faktų apie gyvūnus. Taigi į mokyklą po ligos vaikai grįš dar ir su naujomis žiniomis!

 Kuo užimti dešimtmetį?

Kaip sakoma, augant vaikams, didėja ir problemos. Dešimtmetį ir vyresnį vaiką ar paauglį jau drąsiau nors ir sergantį palikti namuose vieną bent kelioms valandoms. Reikia pasidomėti, ką pats vaikas norėtų veikti ir suteikti laiko jo mėgstamiems dalykams. Galite priminti, kad gulint lovoje labai smagiai skaitosi knygos. Gal kokią reikia perskaityti mokyklai, o gal kokia susidomėjo išgirdęs iš bendraamžių. Draugų nuomonė tampa vis svarbesnė peržengus dešimtmetį. Todėl pasidomėkite, kokios knygos populiarios tarp jūsų vaikų bendraamžių – parnešę namo tokią knygą tapsite pačiais mylimiausiais tėvais. Šiokia tokia paruoštukė: šiais laikais tokio amžiaus vaikai tikrai pamišę dėl dviejų knygų serijų: „Siaubų autobusas“ ir „Žvalgo mokinys“.

 Prieštaraujančių nebus – sirgti tikrai nemalonu. Liga vargina visus ir tikrai pristabdo mūsų kasdienę veiklą. Bet šį laikotarpį reikia pergyventi ir išgyti. Taip, suaugusiesiems tai suvokti lengviau – žinome, kad reikės gerti vaistus, kad tai truks kelias dienas ar savaitę, bet vaikai dažnai nesuvokia, kas su jais vyksta. Todėl reikia jiems ne tik išaiškinti, kas yra liga ir kodėl reikės elgtis vienaip ar kitaip, bet ir teigiamai nusiteikus padėti jiems lengviau pasveikti.

Apie Toscą Menten Lietuvos skaitytojai turbūt girdi pirmą kartą. Šiais metais Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta šios autorės knyga „Mumija Dumis ir aukso skarabėjas“, skirta vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams. Pirmoji serijos knyga supažindins su šių dienų pasaulyje prabudusiu mumija Dumiu ir jo draugais, kuriems teks ne tik mokyti draugą orientuotis šiuolaikiniame pasaulyje, bet ir painiotis į kone detektyvinę istoriją.
T. Menten kūryba įvertinta ne tik gimtojoje Olandijoje. Knygos apie Dumį išverstos į vokiečių, lenkų, italų, kinų, bulgarų, prancūzų, slovėnų kalbas, o 2014 metais Olandijoje pasirodė ir istorijos ekranizacija. Charizmatiška rašytoja, turinti dailininkės išsilavinimą, atvirai pasakoja apie vaikų kūrėjos kadienybę, kritiką ir beveik tikrą mumiją Dumį, padedantį vaikams tapti geresniems.

Kaip nutiko, kad dailininkė tapo rašytoja?
Tai tebuvo atsitiktinumas. Vieną dieną (tuomet buvau 36 metų menų mokytoja) pajutau įkvėpimą parašyti keletą pasakojimų. Tada supratau, kad mano galvoje – labai daug istorijų. Rankraštį nusiunčiau leidėjui. Buvau nustebinta, kai jie panoro tai išleisti. Tik buvo viena sąlyga: turiu parašyti daugiau knygų. Sutikau ir taip galutinai užbaigiau su mokytojavimu.

Dabar esate gavusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą. Koks jausmas buvo gavus pirmąjį?
Žinoma, kad džiaugsmas ir tas labai lauktas pripažinimo jausmas. Kaip rašytoja niekada nežinau, ar dalykai, kuriuos rašau, tikrai yra geri. Pelnyti apdovanojimai leidžia jaustis labiau užtikrintai. Esu rašytoja (ir sėkminga) daugiau nei 15 metų, tačiau su kiekviena knyga mane aplanko tos pačios dvejonės.

Be rašymo ir piešimo jūs dar ir vaidinate! Kaip gimė ši idėja?
Tai juokinga ir taipogi atsitiktinumas. Nyderlanduose spalio mėnesį mes turime savaitę, skirtą vaikų knygoms. Kiekvienais metais pasirenkamas autorius, kuriam skiriama užduotis parašyti mažą knygutę (iki 27 000 žodžių); kiekvienas vaikas, perkantis knygą tą savaitę, nemokamai gauna ir mažąją knygutę. Išties autoriui yra didelė garbė atlikti šį darbą. Ne tik garbė, bet ir žinomumas, nes knygelės tiražas – 400 000 egzempliorių. Manęs tokią dovanų knygelę paprašė sukurti 2012 metais. Tada pas mane atėjo organizatoriai, atsakingi už renginius, ir paprašė paruošti renginį. O štai čia ir atsitiktinumas: mano dukra kaip tik sėkminga aktorė. Kartu su dviem jos muzikantais parengėme labai juokingą pasirodymą, kurį paskui dar dvejus metus demonstravome mažuose ir dideliuose teatruose. Man labai patinka dainuoti ir vaidinti scenoje (manau, nesu labai gera dainininkė... bet kam rūpi). Tiesiog sėkmė!

Grįžtant prie knygų... Lietuvoje bus pristatyta jūsų knyga „Mumija Dumis ir aukso skarabėjas“. Mūsų skaitytojai su jumis susipažins pirmą kartą. Ką galėtumėte pasakyti apie savo kūrybą? Ko galima tikėtis?
Nyderlanduose sako, kad mano knygos labai juokingos, įdomios ir kartu – reikšmingos ir paliečiančios. Aš stengiuosi pasakoti istorijas kiek įmanoma linksmiau, nes noriu, kad vaikai juoktųsi kuo garsiau. Tačiau jie taip pat nori jausti ir liūdesį ar net skausmą. Mano knygose suaugusieji yra keisti žmonės. Vaikams tenka susigyventi su tomis keistenybėmis.

Kada ir kaip Dumis atgimė realybėje?
Cha cha, dėl smagumo... Pagaminau jį iš senos vilnonės antklodės (labai mėgstu daryti tokius dalykus) ir jis tikrai, tikrai bjaurus. Bet vaikai myli Dumį, taigi jie myli ir lėlę. Dauguma nori jį apkabinti. Jei prieš apkabinant lėlę jie turi „pykčio kamuoliukų“, po apkabinimo šie visi būna dingę. Visi jie lieka lėlei – ir niekada neišsiplauna! Iš esmės tai didelė, purvina nosinė.

Iš nuotraukų panašu, kad jis nuolat keliauja su jumis. Kokių keisčiausių nuotykių teko patirti keliaujant su Dumiu? Ar atsivešite jį į Lietuvą?
Imu lėlę į keliones, susijusias su Dumio knyga. Kartu buvome Niujorke, Austrijoje ir Graikijoje. Gaila, kad dar nebuvau jo pasigaminusi, kai vykau į Egiptą. Ten mumija persirengiau pati. Pasidariau mumijos aprangą iš terminio kostiumo. Kaip karšta (ir kvaila) buvo! Visur daug fotografuoju lėlę. Iš nuotraukų, darytų Austrijoje, galiausiai sukūriau Dumio video dainą, kurią galima rasti mano „Youtube“ kanale. Žinoma, kad pasiimsiu jį ir į Lietuvą!

Turbūt mažuosius skaitytojus traukia ne tik jūsų knygos. Jums malonu bendrauti su savo gerbėjais?
Cha cha, suktas klausimas. Kartais. Kai kalbamės, dainuojame ir smagiai leidžiam laiką. Bet kartais tokių smagių valandų per savaitę būna per daug ir tada aš mieliau namuose rašyčiau. To, žinoma, jiems nesakau...

Jautriai reaguojate į neigiamus komentarus?
Cha cha, vėl suktas klausimas. Iš tikrųjų tai niekad negirdėjau, kad kas sakytų, jog nemėgsta Dumio. Tai tikra tiesa. Kitos knygos irgi labai populiarios – ačiū kiekvienam skaitančiam už tai! Bet kai rašiau dovanų knygą 2012 metais, trys žurnalistai, teigė, kad mano knyga nepakankamai literatūriška. Ir nors visiems kitiems žurnalistams mano knyga labai patiko, tų trijų nuomonė mane labai žeidė. Aišku, aš niekaip to neparodžiau, bet, žinoma, nekenčiu jų. Turiu tokią mintį parašyti knygą, kurioje būtų ir tie trys idiotai. Ten aš su jais elgsiuosi pasibaisėtinai.

Ką veikiate, kai nekuriate ir nekeliaujate pas gerbėjus? Lieka tokio laisvo laiko?
Cha cha, vėl... Aš neturiu laisvo laiko. Rašau kasdien. Bet aš mėgstu rašyti, todėl tai manęs nevargina. Labai mėgstu važinėti dviračiu ir kartą metuose tai darau Prancūzijos Alpėse. Bet po trijų stuburo operacijų tai nelabai įmanoma. Labai gaila, nes važinėjimasis dviračiu leidžia apie nieką negalvoti. 
Aš turiu užtektinai veiklos. Naujų knygų ir dainų rašymas sudaro didžiąją dalį mano gyvenimo. Taip pat turiu tris vaikus ir tris anūkus, vyrą, šunį, šeimą, draugų. Paprastai keliuosi 6 ryto ir vis tiek laiko visada per mažai.

Kokie tokio aktyvaus gyvenimo minusai?
Minusų yra. Aš visada skubu, esu užsiėmusi ir retai matausi su draugais. Kartais negaliu užmigti, nes nesiliauju galvojusi apie rašomą istoriją. Daug žmonių prašo manęs begalės dalykų, ir man sunku pasakyti „Ne“. Todėl kartais darau tai, ko visai nenoriu. Mano leidėja man draudžia skaityti gerbėjų laiškus. Ir aš jos klausau, esu labai paklusni.

Jūs ir dabar žaisminga ir neturite suaugusiems būdingo perdėto rimtumo. O kokia buvote vaikystėje?
Aš visada žaisdavau kambaryje. Grojau pianinu kasdien, kūriau, siuvau drabužius savo lėlėms, daug piešiau. Mokytis sekėsi lengvai, ir iki pat 18 metų sakiau, kad tapsiu gydytoja. Tada staiga atsidūriau Menų akademijoje. Galite įsivaizduoti, koks šokas buvo namiškiams! Mėgau tinklinį, treniruodavausi daugiau nei keturis kartus per savaitę (dabar žinau, kad tai nėra geriausias sportas nugarai).

Esate patriotė? Kaip gimtuosius Nyderlandus pristatote užsienyje?
Jaučiuosi tikra olande. Teikiu pirmenybę olandiškam maistui, mano miestas vidury šalies (valdžia čia pritaiko visas naujoves, atsirandančias Nyderlanduose), čia jaučiuosi esanti namuose. Jaučiuosi laisva galvoti ir sakyti ką noriu, žinoma, gerbdama kitas kultūras, kurių mano šalyje gausu. 
Išties Nyderlandai yra perpildyti; mes neturime natūralių miškų, kalnų ar kitos laisvos erdvės. Jei nenori nieko matyti, gali nueiti prie jūros ir žiūrėti į vandenį. Aš tai labai mėgstu, mano šuo taip pat.

Ačiū Toscai Menten už atsakymus ir labai laukiame susitikimo Vilniaus knygų mugėje vasario 20 d. 12 val. Vaikų scenoje.

Nedaug likę tokių namų, kuriuose nėkart nebuvo į lagaminėlį kraunami ilgai ir tolimai kelionei būtini daiktai: lėktuvo bilietas (į vieną pusę), pasas, kišeninis žodynėlis... O namų sienos ir daiktai buvo nukabinėti lapeliais, prirašytais kitos kalbos žodžių, ir plyšavo garso įrašas: „Où est le magasin?“, o gal „Hvar er búðin?“. Ko tąkart klausė tas prancūzas ar islandas? Ogi abu to paties – kur yra parduotuvė. Ir tam, kuris krovė lagaminėlį, netrukus teko lygiai taip pat laužyti kalbos padargus, užduodant šį, atrodo, paprastą klausimą. Arba blaškytis po rajoną, kol pats jąją surado. Žinoma, ne kartą nutiko ir taip, kad jis sava kalba rėkė kitam į veidą: „Nesuprantu!“ Bet tai žavi ir beveik neatskiriama ilgų ir tolimų kelionių dalis.

Žinoma, yra drąsuolių, kurie kalbos nutars mokytis nuvykę į kitą šalį. Štai užsirašys į kursus, visur girdės svetimąją kalbą… Po savaitės, žiūrėk, jau ir nuspręs: mokytis kitos kalbos nelabai yra laiko, o, pasirodo, ir ne taip paprasta: teks prisiminti aibę taisyklių, daug skaityti ir rašyti, bandyti įsidėmėti svetimos kalbos žodžius (pradžiai – mažojo žodynėlio nuo A iki ...). Taigi mokysis laisvalaikiu. Kai tik jo turės. Į kitą šalį neribotam laikui emigravęs žmogus netrunka pajusti, kad be kalbos jis patenka į socialinį užribį: nesupranta nei užrašų viešosiose erdvėse, nei ką jam sako aplinkiniai ar tarnybų darbuotojai, o televizorius rodo tik paveiksliukus, įgarsintus čiulbėjimu ar lojimu (priklauso nuo dialekto). Ar pamenate, kaip lietuvis, nesupratęs kelio ženklo anglų kalba, vairuodamas vilkiką, vos neišvertė paminklo kariams Škotijoje? Negana to, jo vairuojama 15 tonų sverianti transporto priemonė sutraiškė tris šiukšlių konteinerius, išvertė du kelio ženklus, sulaužė vartus, sodo ir paminklo tvoreles. Tik per plauką liko sveikas Pirmojo pasaulinio karo atminimui pastatytas kryžius ir pats vairuotojas.*

Šių metų pradžioje buvo paskelbti Oksfordo universiteto Steve'o Strando ir Viktorijos Merfi tyrimų rezultatai**, kurie rodo, kad daugumos lietuvių vaikų anglų kalbos žinios Didžiojoje Britanijoje tokios pat prastos, kaip somaliečių ar portugalų. Verta sunerimti? Kaip sakė garsus skraidytojas: „Ramybės, tiktai ramybės.“ Bijoti kalbų nereikia. Verčiau susikaupti, nebedelsti ir paskambinti mokytojui. Jei gali Trolis, ko gi bijoti pačiam? Sakysite, koks Trolis? Nagi iš rašytojos Anos Onichimovskos knygos „Krosnelė, kepuraitė ir apkepas“. O štai kaip viskas buvo. Už kalnų, už girių, baltoje pilyje ant ledinės uolos, gyveno Didysis Trolis. Kartais jis susimąstydavo, kad yra paskutinis trolis pasaulyje, ir jį apimdavo liūdesys. Laukdamas, kol kas užsuks ir jis galės pasikalbėti su saviškiu, savo pilies duris jis visada laikė svetingai atlapotas. Kartą Trolis sumanė kompiuterio paklausti daugiau apie savo artimiausius kaimynus – Puklius. Tačiau kompiuteris jam atsakė trumpai drūtai: „Norint sužinoti kaimynų įpročius ir pomėgius, taip pat ir kulinarinius, geriausia su jais susipažinti.“

Bet kaip susipažinti, jei Pukliai – maži, mieli padarėliai – kalba sava kalba? Taigi jis paskambino mokytojui, šis atskrido, ir jiedu mokėsi, kol Trolis išmoko tiek, jog pakako susipažinti su kaimynais. Bet kai esi Trolis, o naujos kalbos žodžiai dar panašūs į didelį painiavos sūkurį galvoje, vietoj dailaus susipažinimo teksto išsprūsta: „Krosnelė, kepuraitė ir apkepas“ ir dar „Grąžinamų neužsakytų prekių atgal nepriimame“ – dėl visa ko.

Kikenate? Kikensite skaitydami visą knygą, nes tai istorija apie didelį ir kelis mažus – mielus ir sumanius. Suvieniję jėgas ir idėjas jie sukuria kai ką neįtikėtino. Žymi lenkų rašytoja Ana Onichimovska kuria vaikams ir paaugliams – ji kalba apie aktualius dalykus, moko tikėti savimi ir nebijoti nesklandumų, nes tai, kaip minėta, tikrai yra  neatskiriama ir žavi ilgos ir tolimos kelionės dalis. Knygą „Krosnelė, kepuraitė ir apkepas“ puošia linksmos ir žiemiškai šiltos Agatos Dudek iliustracijos. 

Jei jūsų namuose kaip tik kraunamas lagaminėlis arba koks mažas kalbininkas atsisako ruošti užsienio kalbos namų darbus, būtinai paskaitykite knygą „Krosnelė, kepuraitė ir apkepas“. Ji padrąsina mokytis naujovių, nebijoti bendrauti ir patirti nuotykių. 

Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai. Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Vaikai turi savo interesų laikotarpius: vienąkart jie susidomi mašinomis, kitąkart drambliais, būna taip, kad, pamatę mamą, besisukančią virtuvėje, užsimano kepti pyragus, o vėliau – tapti daktarais, kirpėjais ar kosmonautais. Tokiais laikotarpiais visi artimieji būna užimti naujų žaislų ir užimtumo priemonių paieška – kad tik vaikams neišblėstų smalsumas. Dažnai viską gali išgelbėti... knyga.

Tinkamo elgesio mokomės iš knygų herojų 

Žinoma, knygoje neturi būti tiesiogiai sakoma, ką ir kaip reikia daryti gyvenime. Bet kai istorija šmaikščiai ir nepastebimai įtraukia vaiką tapatintis su knygos herojumi, tinkamas elgesys atsiranda savaime, o tėveliams lengviau paaiškinti, kodėl reikia elgtis būtent taip. Pavyzdys užkrečia, todėl tėvai turi atsakingai galvoti, ką patys daro ir kalba vaiko akivaizdoje: jeigu jie elgsis priešingai nei moko vaiką, tai ir knyga nepadės.

Šį mėnesį knygynus pasiekė nauja knygelė vaikams apie švarą ir maudynes – „Ingrida nori pliuškentis“ (leidykla „Nieko rimto“, 2015). Linksma, spalvinga knygelė apie išdykusią mergaitę Ingridą pratęsė seriją, kurioje jau yra išleistos skirtingų temų knygelės: „Ingrida ir tėtis“, „Ingrida ir pleistriukai“, „Ingrida. Laikas į lovytę“. Kiekviena istorija apima vieną konkrečią temą – taip vaikams yra lengviau koncentruotis ir suprasti.

Eiliuota istorija mažiesiems 

Vaikus patraukti padeda eiliuotas tekstas, kurį dėl malonaus skambesio ir ritmikos lengva įsiminti ir norisi kartoti – taip lavėja atmintis. Eiliuotas knygas versti ir sueiliuoti jas lietuviškai nėra lengvas dabas, bet vertėja iš pažodinio vertimo Rosita Makauskienė pasakoja: „Man vaikiškų knygelių vertimas yra pats didžiausias malonumas ir laisvalaikio užsiėmimas. Tai tarytum lego kaladėlių žaidimas, kuriuo kartais užsižaidžiu iki pat vėlumos. Tik mano kaladėlės – skambantys žodžiai, iš kurių vaikams statau linksmus, šiltus ir jaukius Ingridos namukus. Autorė Katerina Janouch tuos namukus stato iš švediškų kaladėlių, o aš iš lietuviškų.“  Neilgus, šmaikščius posmelius vaikai geba įsiminti ir vėliau deklamuoti patys vartydami knygą ar maudydamiesi. 

Rositos vaikai tampa pirmaisiais lietuviškų knygelių apie Ingridą skaitytojais: „Mažoji Luknė visada smalsiai tyrinėja žaismingas suomių dailininkės Mervi Lindman nupieštas iliustracijas, įdėmiai klauso trumpų eiliuotų eilėraštukų prieš miegą. Kadangi jau pati pradeda skaityti – tai trumpučiai pačios perskaityti tekstai ir greitai vienas po kito verčiami puslapiai suteikia daug džiaugsmo ir pasididžiavimo savimi. Poezija priverčia mąstyti, galvoti apie tai, apie ką bėgdamas, sukdamasis kasdienybės verpetuose niekada nesustotum, nepasidžiaugtum.“

Vertėjai R. Makauskienei knygelių apie Ingridą serija yra labai miela ir džiuginanti, o apie eiliuoto teksto privalumus vaikams ji net neabejoja: „Trumpus Ingridos eilėraštukus lengva įsiminti, pakartoti. Eiliuotos istorijos mažiesiems skaitytojams yra labai svarbios. Jos lavina klausą, turtina kalbą. Tyras, lengvas ir skaidrus žodis – stebuklingas raktelis, kuriuo galima atrakinti net didžiausio paniurėlio širdį.“

Paprastos maudynės gali tapti smagiu žaidimu

„Ingrida nori pliuškentis“ pasakoja apie mergaitę, save vadinančią „terliūze“, kuri po dienos išdaigų ir žaidimų nori šokti į vonią, maudytis ir vėl tapti švarutėle žavia mergyte. Vakaro maudynės pateikiamos kaip smagus žaidimas – čia dušas šniokščia kaip krioklys, virš vonios kyla muilo burbulai, iš šampūno putų galima lipdyti Kalėdų Senelio barzdą, o kartu maudosi daugybė žaislų. Mama Roberta, auginanti trimetį sūnelį, dalijosi patirtimi: „Mūsų sūnus labai mėgsta maudytis pilnoje vonelėje su putomis ir prisidėti vonios žaisliukų, todėl dėl maudynių neturime problemų. Dantukus valosi sunkiau, bet pasitelkiam į pagalbą dantų pastą su kokiu nors gyvūnėliu ir valomės!“ Tad paprastus buities veiksmus vaikams reikia pateikti nepaprastai – tuomet tai taps smagia veikla.

Tokios vieną temą aktualizuojančios knygos suteikia progą tėvams pasikalbėti su vaikais, išaiškinti jiems konkrečius gyvenimo aspektus ir smagiai praleisti laiką su vaikais mokantis eiliuotų posmelių. Ir nors knygos herojė Ingrida mėgsta maudynes ir ją sunku ištraukti iš vonios, knygelė gali tapti puikia padrąsinimo priemone tėvams, kurių mažyliai bijo bristi į vandenį ar nemėgsta praustis.